Tai reto žanro knyga . Ją sudaro dviejų žmonių pašnekesiai. Prancūzų leidėjas pakvietė dvi garsias asmenybes – 1948 m. gimusį filosofą (jis ir žurnalistas, politikas, filmų kūrėjas) ir 1916 m. gimusią rašytoją (buvusią kultūros bei moterų reikalų ministrę, aktyviai tebesireiškiančią spaudoje) pakalbėti tokia iš pirmo žvilgsnio trivialia tema: meilė, gundymas, pavydas, ištikimybė, kūno grožis ir negražumas... Tačiau knyga ir įdomi, ir intelektuali. Nenuostabu, kad ji tapo bestseleriu vos pasirodžiusi 1993 m. Prancūzijoje ir kitose šalyse (lietuvių kalba – jau trylikta, kuria ją galima skaityti). Tikėtina, jog prancūzai knygoje įžvelgs daugiau niuansų nei mes – joje knibždėte knibžda aliuzijų į istorines asmenybes, meno kūrinius, literatūros citatų. Beje, grožinės, mokslinės literatūros kūrinių citatos nėra tikslios, vadinasi, cituota iš atminties ir vėliau nebetikslinta, o tai leidžia spėti, jog apskritai šifruojant pokalbį stengtasi išlaikyti jo autentiką, minimaliai redaguoti. Todėl knygos vertėjai teko nelengvas uždavinys atspėti, ką slepia nebaigtos frazės, nepreciziškos formuluotės ir pan. Atrodo, jog vertėja stengėsi nenutolti nuo originalo, o štai, pavyzdžiui, knygos lenkiškasis vertimas yra  laisvesnis. Įdomu, jog verčiant į kitas kalbas ne visuomet laikytasi originalo pavadinimo (Les hommes et les femmes) – versta priešingai: moterys ir vyrai. Galima tik spėlioti, kokie buvo sukeitimo motyvai. Kalbos etiketas – mažai nagrinėta problema, tačiau galima daryti prielaidą, jog prieš dešimtmetį pasirodžiusios prof. Vytauto Kavolio knygos pavadinime (“Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje”) moterys praleidžiamos į priekį iš mandagumo – nėra pagrindo manyti, jog lietuvių kultūroje jos būtų laikomos svarbesnėmis... 

 

Solidumo leidiniui suteikia specialiai lietuviškajam leidimui parengtas vardynas. Jame trumpai pristatoma dauguma tekste minimų asmenybių.

 

Prancūzų leidėjas turėjo gerą nuojautą, “gražų vasaros mėnesį maloniame figmedžio pavėsyje” (veikiausiai pačioje dešimtojo XX a. dešimtmečio pradžioje, nes knyga  išleista 1993 m.) leisdamas susitikti dviejų skirtingų patirčių pašnekovams. Giroud teigiamai vertina feminizmo antrosios bangos poveikį moterims. Ji teigia, kad moterys tapo laisvesnės, ekonomiškai nepriklausomos, pagrindinis jų tikslas nebėra ištekėti ir bet kokia kaina taikstytis su nevykusia santuoka. Tuo tarpu Levy teigia, jog tai nepakeičia vyrų ir moterų santykių esmės. Iš tikrųjų skaitytojui nėra svarbu, kiek tai tikra, o kiek prisiimta pozicija, būtina diskusijos įtampai palaikyti. Nors abu pokalbio dalyviai atvirai kalba ir apie savo asmeninį gyvenimą (Giroud mini mylimuosius, buvusį vyrą, abu turi vaikų, o Giroud ir vaikaičių), jis netampa dėmesio centru. Išlaikoma aukšta pašneskesio kultūra. Giroud tvirtina, jog “[s]ilpnos moters, kuri alpsta pamačiusi pelę, ir stipraus vyro, nieko nebijančio Marlboro kaubojaus, prototipai tiek vienas, tiek antras dirbtiniai”, bet moterys “juos pamažu atmetė”, o “vyrai gerai nežino, ką jiems daryti… Jie svyruoja tarp stipraus vyro ir to, kas turėtų būti naujoviškas vyras”.  Panašiai galėtume nusakyti ir lietuviškuosius lyčių mentaliteto skirtumus: moterys jau mąsto apie tai, ką reiškia priklausyti savajai lyčiai, vyrai - beveik ne. Todėl tikėtina, jog knygos skaitytojų auditorija bus moteriška – juoba kad moterys ir šiaip jau yra pagrindinės “kultūros vartotojos”. Tarpasmeniniai santykiai taip pat suvokiami kaip “moterų reikalas”, lygiai kaip ir santuoka. Tačiau, Giroud teigimu, vyrai skaudžiai pajunta savo abejingumo padarinius: “(…) pažįstu nevedusių vyrų, kurie  gyveno, kaip sakoma, susimetę ir vieną dieną neteko vaikų. Juos atėmė sugyventinė, ir dėl to vyrai labai kentėjo…”. Įdomi ir pašnekovų mintis apie santuoką: XIX a., kai dominavo santuokinis modelis, drąsa, iššūkis buvo nesituokti, tačiau XX a. pabaigoje, kai ilgalaikių įsipareigojimų vengiama, iššūkis jau būtų ryžtis santuokai…   

 

Man asmeniškai pats gražiausias knygos sakinys – Giroud atsakymas į klausimą “Ar jūs buvote laiminga mergina?”: “Laimingų merginų nebūna”. Jis autentiškas ir atskleidžia moters asmenybės brendimo paradoksą. Tada, kai ji jauna – patraukli seksualiai ir t.t., – ji nesijaučia laiminga. Giroud plačiau neaiškina, tačiau nesunku suvokti potekstę: moterys paprastai išmoksta džiaugtis¸ susitaiko su savimi, savo kūnu, savo biografija jau palikusios jaunystę ir jos psichologines dramas. Jaunystės kulto pasaulyje moteris išsilaisvina tik suprasdama, kad niekaip nebetilps į jo standartus. Pati Giroud, kuri ligi šiol rašo ir publikuoja straipsnius, yra išmintingos moters pavyzdys.