Marija Gimbutienė. Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, pokalbiai, laiškai, vertinimai, prisiminimai / sudarytoja Austėja Ikamaitė. Vilnius: Scena, 2002, 231 p.

 

“Marija Gimbutienė buvo laiminga tarp mokslininkų. Jai vienintelei XX amžiuje pavyko atrasti ir aprašyti ištisą iki tol neatpažintą civilizaciją”, - taip pradėjo nekrologą Vytautas Kavolis, lyginamųjų civilizacijų tyrinėtojas. Esmingas ir to nekrologo pavadinimas: “Civilizacijos atradėja, darbo ir džiaugsmo žmogus”, ir pirmojo sakinio ryšys su poterių  formule – “laiminga tarp mokslininkų” vietoj “pagirta tarp moterų”. Knygoje spausdinamas rašytojos Birutės Pūkelevičiūtės sveikinimas Gimbutienei 70-mečio proga: “(...) mes kartą ėjom keliuku prie upės, kai Tu staiga pasakei, kad norėtum dar vieno vaiko, nes Tau patinka gimdyti. Aš tiesiog apstulbau. (...) Tarsi būtų į mane padvelkęs pirmapradiškų girių alsavimas” (p. 178).  

 

Marijos Gimbutienės inicialai angliškai sutampa su Deivės Motinos inicialais – Mother Goddess, MG.  Simboliška, kad ji pati kartais buvo pavadinama taip pat, kaip ir jos aprašytosios matricentrinės kultūros svarbiausia figūra.  Išaugino tris dukras.

 

Lietuvoje jau turėjome išleistas tris archeomitologės M. Alseikaitės-Gimbutienės (1921-1994) knygas – Baltai priešistoriniais laikais (1985), Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene (1994, angl. 1958), Senoji Europa (1997). Pastaroji knyga kažkodėl neįtraukta į svarbiausių M. Gimbutienės veikalų sąrašą (Laimos palytėta, p. 227), kurį dar reikės papildyti ir kita šįmet pasirodžiusia knyga Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai.

 

Laimos palytėta – tai knyga, siekianti atskleisti M. Gimbutienės asmenybę jos darbų šviesoje. Garsiausi praėjusio amžiaus lietuvių išeivijos mokslininkai - V. Kavolis, A. J. Greimas, M. Gimbutienė. Visų jų tyrinėjimų laukai susisiekia šioje knygoje. MG buvo viena įtakingiausių ir kontroversiškiausių archeologijos asmenybių. Abejonių ar skepticizmo priežastys aiškios: mokslas tebėra androcentrinis, o ji kalbėjo apie ginocentrinį pasaulį. Ši mokslininkė buvo iš esmės naujo požiūrio reiškėja archeologijoje:  tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašo savo radinius. M. Gimbutienė ėmėsi juos interpretuoti, aiškinti jų prasmę, rekonstruoti savo rankomis atkastųjų deivių “kalbą”. Ji kėlė esminius klausimus: Ar karas neišvengiamas? Ar vyrai visuomet dominavo? Kokios Vakarų kultūros šaknys? Iš Metmenų žurnalo perspausdintame straipsnyje “Matristinė Europos kultūra prieš siaubingus karų laikus” ji sugestijuoja, jog teorijos, esą žmonės visuomet buvo agresyvūs, nėra vienintelės. Ji kalba priešingai: “Man nepriimtinas toks civilizacijos supratimas, kuris apima tik androkratines, karingas, hierarchines visuomenes” (p. 50). Nenuostabu, kad MG teorijos atsistoja skersai kelio visai kova, karais, žudymu pagrįstai istorijos eigai bei jos metraštininkams – istorikams. Kaip pažymėjo A. J. Greimas recenzuodamas The Language of the Goddess, “tuo metu, kai pasaulis toje 60-ųjų dekadoje su savo sputnikais skrido vis toliau ir aukščiau”, MG akys nukrypo į praeitį. V. Kavolis nekrologe rašo: “Vyresnės kartos išeivių intelektualų tarpe būta įpročio šyptelėti užsiminus Gimbutienę (gal kaip “romantikę”, gal kaip moterį vyrų sferoje?)”. Sudarytojos pokalbyje su Meile Lukšiene yra įdomi išnaša apie MG knygą  Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene: “Išeivija nerodė noro nei versti, nei leisti šią knygą: mintys, kad lietuvių liaudies simbolika gali turėti savo ištakas dar ikikrikščionišku laikotarpiu, negalėjo būti populiarios” (p. 202).

 

Akivaizdu, jog MG nelengvai skynėsi kelią į pripažinimą ne tik amerikiečių mokslo visuomenėje, bet ir uždaroje, provincialioje lietuvių išeivijos bendruomenėje. Be to, MG naudojosi įmanomais būdais lankytis Lietuvoje, o tokie asmenys, kaip žinome, ultrapatriotų būdavo apkaltinami “tarnavimu okupantui”. Tarsi siekiant apsaugoti MG nuo kaltinimų feminizmu, vyrų autoritetų atmetimu, tarp nuotraukų randame ir MG nuotrauką su Jonu Pauliumi II. MG teorijoms nėra paprasta ir šiandien: viena vertus, manoma, kad mokslininkė kelia pavojų kaip “feministė”, ja remiasi neopagonys. Kita vertus, ji laikoma “romantike”, kaip minėjo V. Kavolis, t. y. nerimta mokslininke. Be to, atsiranda ir cenzūra: “Kai kurie laiškai trumpinti vykdant sudarytojos, šeimos narių bei laiškų siuntėjų valią”. Reikia pažymėti, jog giminių rengiamos knygos (sudarytoja – MG pusseserės M. Lukšienės vaikaitė) turi ir pranašumų (giminės geriausiai pažįsta kontekstą), ir trūkumų (jie dažniausiai suinteresuoti neviešinti to, kas, jų supratimu, “netinka” iškiliam žmogui). Nėra net užuominų, kaip klostėsi asmeninis MG gyvenimas: pavyzdžiui, kitur yra tekę skaityti, jog Marijos ir Jurgio Gimbutų keliai išsiskyrė. Tai tik niuansas, bet išsamesnėje biografijoje ne paminėtas jis pakerta pasitikėjimą knygos sudarytojos sąžiningumu. Tačiau iš esmės knyga informatyvi, įdomi, joje išsamiai aptariami lietuviški MG ryšiai, bet mažai – jos vieta amerikiečių akademiniame pasaulyje.        

 

MG ir kitų autorių teorijos, atskleidžiančios matristinę kultūrą iki patriarchato įsigalėjimo, suteikia feministiniam diskursui ir istoriją, ir viziją. Domėjimasis matristine kultūra, moteriškojo prado svarbos sugrįžimu yra natūralus procesas, pastanga atkurti pusiausvyrą, pažeistą dominuojant androcentrizmui ir patriarchatui. Matristinio Europos laikotarpio teorijos svarbios kaip simbolinis modelis.  Feministės dažniausiai sutinka, jog tai, kas simboliška ir materialu “kuria vienas kitą”. Kaip tik dėl  populiarumo tarp feminisčių konservatyvi akademinė visuomenė laiko  MG “neobjektyvia mokslininke. Gaila, kad neįdėtas MG straipsnis “Šviesos ir nakties deivės lietuvių mitologijoj”, į kurį piktai reagavo tautosakininkas J. Balys (“negaliu kitaip pavadinti, kaip poezija”, p. 95). MG atsakymas į šią kritiką baigiamas simboliškais žodžiais: “Ateina kartais ir Raganos, tos, kurios turi regėjimo galią”.