Kuriai daliai Lietuvos žmonių neduoda ramybės klausimas “kas esu?” bei kiti į jį panašūs klausimai? Tikėtina, kad tokia keistoka klausinėjimo veikla užsiima statistiškai nereikšminga saujelė: intelektualai ir kitokie kultūrininkai. Daugumai visuomenės, švelniai tariant, jie atrodo keistuoliai. Tačiau kolektyviniai vaizdiniai, kuriuose savęs supratimo erdvė nesudėtingai užpildoma paruoštais receptais tikrai nebus ilgai gyvuojantis lietuviškos tikrovės bruožas. Palyginti su XX a.  10-uoju dešimtmečiu, jau šiandien individualus savęs supratimo projektas persmelkia didesnės visuomenės dalies kasdienybę. Savirealizacija, savikontrolė, “susikurk save pats” režimai braunasi per verstas self-help  knygas, moterims skirtus žurnalus, gyvenusiųjų užsieniuose patirtį. Na ir, žinoma, per radikalius struktūrinius visuomenės pokyčius. Taigi nespėsime pajusti, kaip “kas esu?” ir panašaus pobūdžio klausimai taps daugumos gyvenimo norma.

 

Amerikiečių sociologų Gubriumo ir Holsteino knyga The Self We Live By yra būtent apie tokias normas Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje. Tačiau darbas nėra skiriamas jas suformavusių socialinių kultūrinių sąlygų analizei. Tai greičiau knyga, siūlanti savasties tapatumo sociologinio pažinimo instrumentus, leidžiančius identifikuoti šiuolaikinio žmogaus savęs supratimo mechanizmus. Autoriai teikia skaitytojui konceptualią schemą, atskleidžiančią savasties tapatumo vientisumą ir įvairovę. Kaip jie patys rašo, knygos tikslas – “kasdienė savasties konstravimo technologija, kompleksiškas socialinis procesas, kuriantis subjektyvumą” (p. 15).

Tokios užduoties įgyvendinimas šiuolaikinės socialinės teorijos kontekste nėra lengvas. Kodėl? Ogi todėl, kad, prisiminus milžinišką įtaką padariusį Foucault, negalima ignoruoti fakto, jog šiandien socialinę mintį plėtoja daugybė mokslininkų, kurių nuomone, savastis bei istorijos apie ją tėra prieš kelis šimtmečius susiformavę diskursai, ideologinės schemos, naudingos modernėjimo pagreitį įgavusiam Vakarų pasauliui. Tad autoriams teko užduotis atsilaikyti ir prieš tradiciją, kuri apskritai neigia jų tyrimo objektą.

 

Gubriumui ir Holsteinui iškyla būtinybė pagrįsti, jog kiekvienas žmogus savo biografijoje sukuria tęstinį ir autentišką savasties pasakojimą. Būtent jis, pasakojimas, ir yra socialinio gyvenimo ašis. Žmonės veikia, gyvena socialiniame pasaulyje pagal savasties tapatumo pasakojimus, nepaisant jų fragmentiškumo, įvairovės, vidinio prieštaringumo, chaotiškumo, taip būdingo dabarčiai. Šiandienė padėtis iš esmės skiriasi nuo buvusios prieš gerą šimtmetį, kai socialiniuose moksluose atsirado savasties sąvoka. Būtent nuo teorinės minties istorijos Gubriumas ir Holsteinas pradeda savo darbą.

 

Pirmojoje knygos dalyje “Socialinės savasties įžvelgimas” (Envisioning A Social Self) aptariama savasties teorijų raida. Pradėdami nuo trancendentinio subjekto atsiradimo Švietimo epochoje, autoriai kreipia pasakojimą link pragmatistų, kuriems savastis - jau socialinių sąlygų produktas. Tačiau istorija čia nesustoja. XX a. antroji pusė autorių vadinama tamsiąja savasties puse, atskleidusia socialiai suformuoto žmogaus patologijas. O amžiaus pabaiga atnešė dar daugiau minoro - paskelbta, kad savastis tėra moderno mitas.

 

Nors ir privalomi akademinei studijai, šie teorinės minties istorijos puslapiai (beje, sudarantys net trečdalį knygos) gali būti vertinami įvairiai. Specialistams jie gal pasirodys vadovėliški. Kita vertus, jie naudingi skaitytojams, menkiau susipažinusiems su šiai problematikai skirta socialinės minties raida, tuo labiau kad parašyti aiškiai ir paprastai.

 

Tačiau jau paskutiniame šios dalies poskyryje autoriai pradeda savo minties intrigą. Pasak jų, savastis yra naratyvas, kuriamas biografiniuose įvykiuose, kuriuose žmonės veikia kaip interpretuojantys subjektyvumai. Ir šis naratyvas sudarytas iš trijų sluoksnių. Kiekviename savasties naratyve galime išskirti istorinius diskursus (Foucault prasme), lokalias kultūras, kurios yra artimiau susijusios su mūsų tiesiogine patirtimi (šeima, konkrečia darbo vieta ir pan.), ir betarpiškus pokalbius, kuriuose kalba išduoda kaip socialiniai veikėjai kuria socialines prasmes. Taip autoriai sujungia poststruktūralizmą ir etnometodologiją. Šių jungtuvių rezultatas – preciziškas analitinis instrumentas, pirstatytas antrajame knygos skyriuje  “Kasdienės savasties konstravimo technologijos” (The Everyday Technology of Self Construction). Puiku, kad autoriai savo teorinę “liniuotę” ir išbando pateikdami pluoštą empirinės tikrovės tyrimo pavyzdžių.

 

Kam knyga tikrai gali tapti naudinga? Pirmiausia tiems, kurie pasitelkę kokybinius metodus bando išnarstyti savasties tapatumo problemas. Užsivertus interviu, autobiografijų ar gyvenimo istorijų medžiaga, Gubriumo ir Holsteino knyga neabejotinai gali tapti duomenų makalynei struktūrą suteikiančia priemone. Ji vertinga dar ir tuo, kad skatina lanksčiau analizuoti socialinius reiškinius ir jų veikėjus. O šie gyvena vienaip ar kitaip ne todėl, kad turi lyties, klasės, rasės požymius. Jų pasakojimas apie save greičiau yra socialinės lyties, klasės, regionio ar religijos sankirtos.