Moterų judėjimas, su juo susijusi moters vaidmens kaita, socialiniai-ekonominiai  pokyčiai, pasireiškę moterų įžengimu į darbo rinką XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje Vakarų Europoje subrandino pirmąją gilesnę vyriškumo krizę. Akivaizdu, kad socialiniai pokyčiai bei lyčių vaidmenys yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Dar neseniai laiko sociologai, antoropologai bei istorikai daugiausia dėmėsio skyrė moters ir “moteriškumo” modelių kaitai. Moterų istorija kaip disciplina susiformavo dar 7-ajame XX a. dešimtmetyje.  Tuomet N.Z. Davis teigė, kad atsiradus istorikų darbuose lyties kategorijai reikia tyrinėti ne tik moteris, bet ir vyrus [i]. Tuo tarpu vyriškumo studijos daugelyje šalių šiuo metu dar tik žengia pirmuosius žingsnius, o ypač tai pasakytina apie istorines studijas.

 

Jungtinis dvylikos autorių strapsnių rinkinys yra bene pirmasis mokslinis darbas, skirtas Rusijos bei Sovietų Sąjungos vyriškumo analizei. Autoriai bando aprėpti vyriškumo modelių kaitą nuo XVIII a. iki XX a. antrosios pusės. 

 

Rusijoje požiūris į lyčių vaidmenis buvo mažiau artikuliuotos nei viduramžių ar ankstyvųjų moderniųjų laikų Europoje. Esmingesni pokyčiai susiję su Petro I reformomis. Nuo to laiko vyriškumo modeliai Rusijoje ir Europoje supanašėjo. Rusijos, o vėliau sovietinio vyro vaidmenų lyginimas  su europietiškuoju modeliu būdingas daugeliui šio rinkinio straipsnių. Čia analizuojami įvairūs vyriškosios kultūros aspektai, pradedant alkoholiu, mada, šeima, meile ir baigiant sportu.

 

Rebekos Freidman strapsnis “Iš berniukų į vyrus:  vyrija Nikolajaus laikų universitete” [ii] daugiausia dėmėsio skiria išgertuvių vietai jaunuolio gyvenime. Rusijoje dalyvavimas išgertuvėse XIX a. buvo ir socialumo išraiška, ir vyro pareiga. Gėrimas, kaip vyriškumo išraiška, būdingas daugeliui kultūrų, o ypač jauniems vyrams. R. Friedman analizuoja alkoholiocentrinį vyro pasaulį Rusijoje, remdamasi memuarais bei archyviniais dokumentais. Tavernos socialumas anuomet buvo neišvengiama studento, tarnautojo, apskritai profesionalo gyvenimo dalis. Universitetų administracija, profesoriai, be profesinių dalykų, mokė studentus, kaip mėgautis degtine.

 

Olga Veinshtein seka europietiškos mados kelią į Rusiją [iii]. Net trys autoriai - Christine D. Worobec, S.A. Smithas ir Barbara Engel [iv] - analizuoja valstietiškąsias vyriškumo variacijas XIX a. pabaigoje. Valstiečius vyriškumo mokė tėvas - šeimos galva. Paprastai buvo mokoma ūkio darbų, vyriškos kalbos, gerti ir rūkyti, elgtis su moterimis ir muštis – t. y. visų vyro pasaulį sudariusių elementų. Toks mokymas prasidėdavo dar vaikystėje, kai tėvas skatindavo sūnų vartoti “spalvingą”, keiksmažodžių prisodrintą kalbą. Daugelis keiksmažodžių, pasak Ch. Worobec, susiję su žodžiu “motina” ir reiškė nutolimą nuo motinos, atsiskyrimą nuo namų. Tame vyriškame pasaulyje moteris galėjo įžeisti vyrą tik išgerdama didesnį kiekį alkoholio nei vyras. Išvykę ieškoti darbo į miestus ir juose pasilikę valstiečiai pamažu keitėsi. Jie tapdavo užgimstančios vartojimo kultūros dalimi. Miestuose populiarėjo sportas, ypač imtynės boksas, vėliau ir futbolas. Vyriško kūno grožio simboliu XIX a. pabaigoje tapo imtyininkas estas Sergei Lurikh.  Anot S.A. Smitho, gėrimas ir toliau liko vyriškumo išraiška. Pasak autoriaus, tik XIX a. pabaigoje prasidėjo evoliucija “modernios” gėrimo kultūros link, kai gėrimas, nors ir išliko reguliarus, bet vis labiau darėsi rekreacinis, jame atsirado daugiau  individualumo. Paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje Peterburge gėrimas įgavo epidemijos pobūdį. Socialus gėrimas rėmėsi vyriška draugija, o tai reiškė absoliutų moterų ištūmimą. XX a. pradžioje fabrikuose greta vyrų jau dirbo ir moterys. Į moterų prašymus padėti neretai būdavo atsakoma nešvankiais, seksualinio turinio juokeliais. Tokiu būdu vyrai sureagavo į potencialias konkurentes darbo rinkoje.

 

Barbara Alpern Engel, analizuodama separacijos bylas, siekia atsakyti į klausimą – kaip separacija, skyrybos veikė vyro garbės sampratą bei elgesio modelius. Ji tvirtina, kad maždaug 20 % moterų prašymų separacijai buvo patenkinami, kai moterys skundėsi vyro smurtavimu. Nuo 1881 m. iki 1914 m., jei moterys gavo teisę gauti atskirą pasą, Rusijoje su separacijos prašymais kreipėsi dešimtys tūkstančių moterų. Vyras, kurio šeimyninio gyvenimo nesklandumai būdavo iškelti viešumon, laikytas  praradusiu garbę. Todėl dažnai vyrai sutikdavo duoti žmonoms pasus, kad tik nepaaiškėtų jų intymus gyvenimas. Anot B. Engel, teismų sprendimai moterų naudai, kai jos skųsdavosi smurtavimu, ženklino vyriškumo sampratos ir idealų kaitą. Neigiamai pradėta žiūrėti į žmonos mušimą, vengimą išlaikyti šeimą. Tačiau idealios šeimos sampratoje iš vyro nebuvo tikimasi, kad jis praleistų laisvalaikį su žmona, būtų jautrus, dėmesingas, kartu priimtų sprendimus.

 

Homoseksualią subkultūrą Rusijos imperijoje ir Sovietų sąjungoje, remdamasis memuarais, spauda bei archyvine medžiaga, analizuoja Danas Healey [v].  Homoseksuali subkultūra Rusijoje egzistavo kaip šeimininko-kliento (dažna šeimininko-samdinio versija) santykiai pirtyse, ūkiuose, vienuolynuose, kalėjimuose bei miestų gatvėse ir parkuose. Apie 1870 m. greta tradicinių heteroseksualių santykių išryškėjo ir homoseksualusis identitetas. Homoseksualiems vyrams apibūdinti buvo vartojama sąvoka “Tiotki”. Atsirado ir vyrų prostitucija.  Po revoliucijos Sovietų Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje homoseksualus elgesys buvo dekriminalizuotas iki 1923 metų. 1930 m. drauge su kampanijomis prieš prostitutes, elgetas buvo užsimota ir prieš homoseksualus. Jie buvo pavadinti “socialine anomalija”. Paprastai homoseksualius asmenis teisė uždaruose teismų procesuose. Atlikusieji bausmes dažniausiai likdavo gyventi Vidurinės Azijos respublikose, nes neturėdavo teisės grįžti ir gyventi didžiuosiuose Rusijos miestuose. Nepaisant visų represinių priemonių, anot D. Healey, “gatvių ir tualetų subkultūra” neišnyko.

 

Sovietinė visuomenė 1929-1941 m. išgyveno “lyčių sukrėtimą”. Pirmiausia tai pasireiškė darbe. Įvyko didžiausia pasaulio istorijoje moterų ekspansija į darbo vietas taikiu metu. Į sovietinę ekonomiką įsiliejo daugiau nei 10 mln. moterų, kurios sudarė 39 % darbuotojų. Sukurtos specialios programos, pagal kurias moterys buvo verbuojamos industrializacijai įgyvendinti. Kaip šie procesai pakeitė vyro vaidmenį? Į šį klausimą atsakymo ieško Thomas G.Schrandas. jis nagrinėja vyriškąsias vertybes Stalino politikoje [vi]. Pasak jo, moterų padėtis mažai pagerėjo.  Jos ir toliau turėjo dirbti “dviem pamainomis” – oficialiame darbe ir namuose. Vyrų dominavimas ir toliau liko nepakitęs visų pirma todėl, kad, skirtingai nei Europos šalyse, vyrai netapo bedrabiais, realiai jie net neturėjo konkuruoti su moterimis. Stalino programai įgyvendinti tiesiog katastrofiškai trūko darbo rankų. Vyrai ir toliau nedalyvavo namų ūkio darbuose. Moterų skyrius, įkurtas Aleksandros Kolontai iniciatyva ir turėjęs emancipuoti moteris, praktiškai baigė savo veiklą. Negana to, pagal Stalino industrializacijos programą buvo plėtojama sunkioji pramonė, susijusi su karo pramone. Dėl nauju prioritetų netgi buvo apribota skalbyklų, kavinių, vaikų darželių statyba, nors moterims reikėjo dirbti. Dominuojantį vyro vaidmenį liudija ir “visuomenininkių” judėjimas, kai inžinierių ir kitų specialistų žmonos savanoriškai turėjo tvarkyti įmonių, kuriose dirbo jų vyrai, kavines, bendrabučius, medicinos centrus. Šie darbai turėjo nekliudyti tvarkyti namus ir užtikrnti relaksacines sąlygas vyrams.  Straipsnio autorius daro išvadą, kad Stalino revoliucija paspartino vyriškų patriarchalinių įsipareigojimų (tėvystė, atsakomybė už šeimą, jos išlaikymas) griuvimą ir kartu išstūmė vyrą iš šeimos. Moterys viešajame diskurse buvo traktuojamos kaip potencialios motinos, o vyrai -  tik kaip kariai, jų tėvystė nebuvo pabrėžiama.

 

Straipsnių rinkinio koncepcija byloja, kad autoriai lyg ir siekia atsakyti į klausimą, kokį “naują vyriškumą” sukūrė sovietinė patirtis. Tačiau spendžiant iš esamų fragmentinių tyrimų, akivaizdu, kad dar ankstoka atsakyti į šį klausimą.  Galima sutikti, kad vyriškumą daugiausia formavo oficialioji valdžia ir neoficialaus socialinio gyvenimo realijos.