Ar lietuviams rūpi Afrikos moterų problemos? Jei atsakytume, jog gana savų rūpesčių, tada nebūtų aišku, kodėl ši knyga išleista lietuviškai. Dykumų gėlė - iš Somalio kilusios manekenės autobiografinė knyga. O jeigu tai manekenės gyvenimo aprašymas, kuo jis gali būti įdomus praprususiam  skaitytojui? Atsakymas: problematika. Manipuliacijos žmogaus kūnu nebelaikomos vien medikų reikalu, priešingai, vis dažniau susilaukia humanitarų analizės.

 

Nors viršelyje autore nurodoma Waris Dirie, autoriaus teisės priklauso jai ir Joe Grantui, kuris ir yra tikrasis knygos autorius („Autoriaus pastaboje“ nurodoma, kad visi aprašomi įvykiai paremti Waris prisiminimais, tik žmonių vardai pakeisti  norint apsaugoti jų asmeninį gyvenimą). Taigi tipiška garsenybės „autobiografija“, parašyta kito žmogaus. Kodėl vis dėlto knyga skaitytina? Kad susipažintume su tuo, kas vyksta pasaulyje, kuris, kaip dažnai sakoma, tampa vis mažesnis. Waris Dirie yra ne tik manekenė, bet ir aktyvistė, kovojanti prieš mergaičių žalojimą. JTO duomenimis, daugiausia mergaičių sužalojama Afrikos šalyse, Azijoje, Viduriniuosiuose Rytuose, šiai tradicijai bent 4 tūkstančiai metų. Knygoje pateikiamos visos kraupios detalės. Be skurdo, AIDS ir kitų nelaimių, moterys ten dar kenčia, o neretai ir miršta, nuo genitalijų apipjaustymo.

Jos [apipjaustymą atliekančios moterys] nenaudoja nuskausminamųjų vaistų. Jos pjausto mergaitę bet kokiu į rankas papuolusiu įrankiu: skustuvo ašmenimis, peiliu, žirklėmis, stiklo šuke, aštriu akmeniu, o kituose regionuose – savo dantimis. Ritualo žiaurumas priklauso nuo geografinės padėties ir kultūros tradicijų. Pati menkiausia žala padaroma nupjaunant klitorio viršūnėlę, todėl mergaitės visą likusį gyvenimą negalės patirti meilės malonumo. (p. 243-244) 

 

Didžiausia žala – kai išpjaunama viskas, paliekant tik siaurą angelę šlapimui ir menstruacijų kraujui. Taip apipjaustyta ir Waris Dirie. Šios tradicijos laikosi musulmonai, bet Dirie pabrėžia, kad ritualas nėra susijęs su religija, o apie islamą ji kalba itin pagarbiai ir atsargiai, tarsi bijodama užgauti:  „Manau, Dievas suteikė man balsą, kad kalbėčiau už kitas mergaites “. Ji užsimena ir apie galima grėsmę gyvybei, bet teigia tikinti, kad „iki man gimstant Dievas parinko mano mirties datą, taigi aš negaliu to pakeisti“. Dėl šio papročio gyvybingumo Dirie kaltina vyrus, kurie „neišmanėliai, savanaudiški“ ir tiki,  kad seksualinio malonumo nepatiriančios žmonos bus ištikimos.

 

Motinos sutinka apipjaustyti savo dukras bijodamos, kad jos neliktų neištekėjusios. Į neapipjaustytą moterį žiūrima kaip į nešvarią, nepatenkinamą ir negalinčią ištekėti. (p. 245)

 

 Amerikiečių teologė Mary Daly savo garsiojoje knygoje Gyn/Ecology, istorijoje įžvelgdama nuolatinį moterų žudymą, mini kinių kojų įtvarus, raganų teismus, moterų genitalijų žalojimą Afrikoje. Net jeigu nežvelgsime taip giliai, vis dėlto paralelių su nūdienos mūsų tikrove esama. Populiarioje kultūroje, žiniasklaidoje moters kūnas – toks, koks yra – vis dažniau vaizduojamas kaip defektyvus, nešvarus, reikalaujantis įsikišimo ir „tobulinimo“ (nuo rutininio kojų, pažastų, o ir gaktos plaukų šalinimo iki sudėtingiausių plastinės chirurgijos intervencijų).

 

Vakarų feministės su moterų genitalijų žalojimu susidūrė daug anksčiau ir ne iš knygų, yra daug apie tai rašiusios (Gloria Steinem, Alice Walker) ir daug nuveikusios, kovodamos su juo. Į Vakarus atsikraustę išeiviai iš mergaičių apipjaustymą praktikuojančių kultūrų ir toliau laikėsi savo papročių – kartais tai atlikdami patys, o kartais kreipdamiesi į ginekologus. Pagal daugelį tarptautinių įstatymų, remiantis JTO Pabėgėlių konvencija, moterys laikomos pabėgėlėmis, jeigu tėvynėje joms gresia genitalijų sužalojimas. Tačiau tikrovėje tokie atvejai gana reti. Viena vertus, tik labai retai moterims iš skurdžių ir vyrų dominuojamų šalių pavyksta pasiekti išsvajotus Vakarus, kur jų niekas nelaukia. Nes, kita vertus, Vakarų šalys vengia tokių pabėgėlių, mat kasmet į prieglobstį teoriškai galėtų pretenduoti bent jau motinos su 2 milijonais mergaičių (manoma, kad tiek sužalojama per metus). Žiniasklaidoje kiek plačiau nuskamba  bylos, kai moterų bei žmogaus teisių organizacijos teismuose gina pabėgėles nuo deportacijos.

 

Prancūzija, Kanada, Danija, Šveicarija, Švedija ir Belgija yra uždraudusios tokią praktiką. Didžiojoje Britanijoje judėjimas prieš moterų genitalijų žalojimą yra stiprus, į jį įtrauktos socialinės tarnybos. JAV procesas juda lėtai, nors 3 valstijų (Niujorko, Minesotos ir Šiaurės Dakotos) įstatymai laiko moterų apipjaustymą sunkiu nusikaltimu, nebent jis mediciniškai būtinas.

 

Bet anksčiau ar vėliau ir mes su tuo susidursime, pirmiausia turbūt gydytojai ginekologai ir akušeriai. O kol kas turime ieškoti bent jau terminų apie tai kalbėti.

 

Šioje knygoje pačiam žiauriausiam apipjaustymui paliekamas angliškas terminas – infibulation (p. 244). Tai, žinoma, nesusipratimas. Angliškas terminas yra medicininis, kilęs iš lot. infibulare – susiūti, susegti (žodynuose esama ir medicininio termino – infibuliuoti). Tad protingiausia bent kol kas būtų ir vadinti tarptautiniu žodžiu - infibuliacija. Tiesą sakant, per švelnus ir žodis apipjaustymas (circumcision, circumscision), todėl angliškai dažnai vartojamas ir griežtesnis terminas – moters genitalijų žalojimas (female genital mutilation, FGM). Apipjaustymas   paprastai siejamas su berniukų apipjaustymu (nors nuo 1971 m. Amerikos pediatrijos akademija neberekomenduoja rutininio naujagimių apipjaustymo, JAV  tebėra apipjaustoma 60% naujagimių berniukų, nežiūrint paskutiniais metais įsiplieskusių diskusijų, taip pat sąjūdžio tą odelę atsiauginti). Dar egzistuoja ir ritualinis apipjaustymas (žydų), bet visada tai tik berniukų apyvarpės odelės pašalinimas, kuris turi nedaug įtakos seksualiniam gyvenimui.

 

Visiškai nesuprantamas yra vyr.g. formos modelis atkalus vartojimas lietuviškoje žiniasklaidoje, taip pat ir šioje knygoje:     

Jei ambasadorė, tai kodėl ne modelė?

Korektūros klaidos kartais juokingos:

Galbūt jei išjaustume vyrams kiaušinius, mano šalis taptų rojumi? (p. 250)

 

Stilius paprastas, nesudėtingas, žiaurumų ir natūralizmo – tiek, kiek būtina, kalbant apie tokius dalykus. (Pati kraupiausia knygos vieta man ta, kur Dirie pasakoja apie mergaites: sulaukusios tam tikro amžiaus, jos kažkur dingdavo, niekas apie jas nekalbėdavo. Tik vėliau suvokė, kad jos mirdavo nuo sužalojimo.) Bet knyga nei slegianti, nei  liūdna, juoba nėra vien apie apipjaustymą, veikiau apie stiprios moters pastangas kabintis į gyvenimą ir mokėjimą juo džiaugtis.