Abu buvo pirmojo lietuviško dienraščio Vilniaus žinios redakcijos darbuotojai (Puida – redaktorius), suvesti bendro idealo – dirbti lietuvių kultūrai. Ligi I pasaulinio karo Puida buvęs produktyviausias lietuvių rašytojas, pasireiškęs visuose literatūros žanruose, vėliau tapęs nepralenkiamu vertėju (išleido 60 verstinių knygų). Vaidilutė yra primiršta labiau už vyrą, nors prie jos vis grįžta Viktorija Daujotytė (Moters dalis ir dalia, Parašyta moterų), viena kita jos paakinta tyrinėtoja, bet Vaidilutei įvertinti tradicinė literatūrologija neturi tinkamų kriterijų. Jos poetinė proza – šiandien atrodo drauge ir naivi, ir pretenzinga, kaip ir jos pseudonimas; apysakos taip pat neišlaiko „aukštojo modernizmo“ suformuotos estetikos reikalavimų; romanas Tėviškė – nuobodokas, nors tyrinėjimo verta romano I dalyje veikianti personažė – bene pirmoji lietuviška fatališka moteris (dvarininkė Regina Norvaišaitė); publicistika, savaime suprantama, turėtų netekti aktualumo pati pirmoji. Tačiau kaip tik Dviese literatūros sūpuoklėse sustiprina nuojautą, jog Vaidilutė dar tebėra tikra aukso kasykla tyrinėtojams, ypač augant susidomėjimui dokumentika ir feministinei kritikai žvalgantis naujų vardų. Tikėtina, kad Vaidilutė ateity įdomiausia bus ne grožine kūryba, o VU bibliotekos rankraštyne esančiomis išlikusiomis dienoraščio (rašyto kelis dešimtmečius) dalimis, tebelaukiančiomis publikacijos. Šalia prieš II pasaulinį karą skelbtų ištraukų periodikoje, jos tebėra pagrindinis žinių apie rašytoją ir jos šeimą šaltinis. Atrodo, kad ir Vaidilutės dienoraštis neatitinka „žanro reikalavimų“. Jis rašytas ne vien sau; naudotas kaip keršto įrankis neištikimam vyrui: „dienoraštyje piešia vyrą „nepaprasta baisa“ ir duoda jam pačiam pasiskaityti – štai tokį tave matys ateities kartos...“ (p. 138).