Turbūt nelengva būtų akademiškai pagrįsti šio rašinio pavadinimą, bet poetė Nijolė Miliauskaitė lingvistiniais savo vardo argumentais ir ciklu “Eilėraščiai Persefonės palydai” pati prisiėmė šio mito semantiką. Kalbame apie  Rašytojų sąjungos leidyklos gražiai išleistą atsiminimų, pokalbių, laiškų bei kūrybos vertinimų knygą “Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę.” Joje esama ir  į rinkinius neįėjusių eilėraščių, straipsnių. Tai, kas čia skelbiama, toli gražu ne viskas: tikėkimės, kada nors bus išleistas poetės dienoraštis bei dar mokyklos baigiamosiose klasėse prasidėjęs susirašinėjimas su poetu Vytautu Blože - būsimu vyru. Pirmiausia, kas prikaustė dėmesį šioje liūdnai gražioje knygoje, yra autentika: kūrinių ir raštelių faksimilės, nuotraukos: pačios poetės - vienos ir su vyru, gražuolės jos mamos, sesers, brolio, tėvukų (senelių),  ankstyvosiose nuotraukose - ir tėvo, kurio stoka ir reikmė turbūt labiausiai ir lėmė prieglaudos našlaitės vaizdinį ir ypatingą namų ilgesį jos poezijoje. Ypač negali atitraukti akių nuo  poetės vaikystės šeimos nuotraukų: dvasingi veidai, retro žavesį skleidžiančios aprangos detalės: apykaklaitės, pakelti petukai, vėjo plaikstomi raukti sijonai, aukštyn sušukuoti  besibanguojantys plaukai. Atrodo, kad daug kas iš santūrios, orios  to laiko dvasios pasiliko poetės nešiosenoje, laikysenoje ir tapo neatskiriama jos individualybės dalimi. Artimųjų ir mokytojų prisimenama mergaitė (namuose išskirtinai mylima, mokykloje – pripažinta, išskirta, šiuolaikiniu žargonu sakant, lyderė), kaip ir iš nuotraukų žvelgianti, dažniausiai rimta, su kasytėmis ir kaspinais mergaitė niekuo neprimena vaiko iš prieglaudos vaizdinio jos poezijoje.  Apie šokiruojantį šio vaizdinio netikėtumą, jo “netikroviškumą” ir apie  gilumines psichologines jo šaknis rašoma lietuvių kalbos mokytojos Liudos Viliūnienės prisiminimuose. Studijų Vilniaus universitete metai – sėkminga individualybės įtvirtinimo tąsa,  poetės statuso prisiėmimas. Kurso draugai neabejojo, kad  Nijolė atsidės savo talentui, bet viskas (bent iš pradžių) susiklostė kitaip; pirmąją knygą ji išleido, praėjus daugiau nei dešimtmečiui po universiteto baigimo – 1985-aisiais. Ne viena studijų draugė, kalbėdama apie Nijolės tolesnį gyvenimą ir jausdama tam tikrą nuoskaudą dėl nutilusios poetės, vartoja aukos, tarnystės sąvokas. Ir net Bložė apie judviejų santykius rašo: “Ar buvo tai tik įsimylėjimas? Gal ne vien tai. Tai buvo greičiau jos auka vardan poezijos, neskelbiamos, uždraustos, kurią ji viena pati skaitė, slėpė” (p.20). Visi prisimenantys - ir moterys, ir vyrai – vardija įspūdingą  poetės, “nedirbančios” moters, darbų spektrą: ji tarnaitė,  slaugė, virėja, skalbėja, siuvėja, mezgėja, vyro rankraščių perrašinėtoja, vaikščiotoja po redakcijas, leidyklas, namų valdybas, vykdomuosius komitetus, vaistines, ligonines, pareiškimų, prašymų rašytoja, žoliautoja, grybautoja, uogautoja, paskutiniais metais - ir sodininkė, daržininkė. Visiškas pasišventimas kitam: net sužinojusi apie savo sunkią ligą, pirmiausia rūpinosi, kaip tai pasakyti Vytautui, jaudinosi, kad tai sudrums jo gyvenimą, nuliūdins seserį Benitą. Bet gal nereikėtų tokio savęs atsižadėjimo pernelyg dramatizuoti: poetas Vytautas Bložė jai buvo vyras, tėvas ir vaikas viename asmenyje. Be to, pasirinkusi tokį kelią, ji tapo tuo, kuo visada norėjo tapti – autentiška poete. Pasak Bložės, iš pradžių ji rašė neturėdama tikslo skelbti, net prašoma neduodavo savo eilėraščių, baimindamasi, “kad poezija netaptų pigaus vienadienio skambėjimo”. Tarp kūrėjų, net pačių artimiausių, visada išlieka konkurencijos santykis: Bložė neduoda jai perrašyti savo kai kurių neskelbtų eilėraščių, idant jie nenusėstų jos pasąmonėn ir iš ten neateitų į jos kūrybą, kaip kad jau buvo nutikę…Bet ir pati vyrui per daug neatvirauja, duoda skaityti jau užbaigtus kūrinius, ne visada kalba apie tai, ką skaito, ką atminties kamputyje susislėpė iš Paryžiaus… Rašydavusi, pasak Bložės, virtuvėje ar savo kambaryje vėlai vakare, beveik slapta: kai jis prieidavęs, ranka uždengdavusi, ką parašiusi. Ypač įsiminė broliškai solidarūs Kornelijaus Platelio žodžiai apie poetę; gal labiausiai jis ją ir suprato, ta proga kiek paironizuodamas vyrišką ją giminę. O ir apie  poetės kūrybą jis pasakė, man rodos, labai tikrus dalykus, tarsi būtų žvelgęs į pačią jos sielą: “Nevalia kalbėti apie tai, ko nežinai. Bet man atrodo, jos eilėraščiai nenusinešdavo jos sielos dalies, kaip kad žvelgiančios į mėnulį lėlių siuvėjos sielos atsignybdavo jos pasiūtos lėlės. Eilėraščiai nokdavo joje tarsi kuklūs vasaros vaisiai, dirbant kasdienius darbus, prisimenant ir mąstant. Jie krisdavo ant balto lapo tuo pačiu prasitęsimo keliu, kaip obuoliai ir slyvos /…/” (p.142). 

 Ši artimiausios draugės Gražinos Ramoškaitės – Gedienės rūpestingai parengta ( su meile visų parašyta) knyga pirmą kartą praskleidžia poetės Nijolės Miliauskaitės gyvenimo ir asmenybės slėpinį, kuriame šaknijasi autentiška jos kūryba.