2003 m. knygynuose pasirodė trečioji Neringos Abrutytės poezijos knyga “Neringos m.” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Kęstutis Navakas kalėdinėje “7 meno dienų” anketoje paminėjo ją kaip vieną iš trijų svarbiausių praėjusių metų knygų. Ir tai joks akibrokštas. Jei netikite, atsiverskite “Neringos m.” ir paskaitykite.

 

Vargu ar reikia kam nors pristatinėti šią trisdešimtmetę poetę – kuriančiųjų ir skaitančiųjų visuomenė ją puikiai žino. Viktorija Daujotytė įtraukė Neringos poeziją į literatūros vadovėlį ir plačiau analizavo jos kūrybą savo knygoje “Parašyta moterų”. Sigitas Parulskis atrinko Abrutytės eilėraščius į solidžią (bet visai nestorą!) “Šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatiją”. Tam tikra prasme Abrutytė jau yra klasikė – tai rodo ir pačios jauniausios, dar studijuojančios, kartos bandymai “Literatūroje ir mene” versti ją nuo sosto.

 

Provokuojanti Abrutytės poezija turbūt turi tiek pat aistringų gerbėjų, kiek ir kritikų. 1995 m., kai “Baltos lankos” išleido pirmąją poetės knygą “Rojaus ruduo”, spaudoje pasipylė entuziastingos recenzijos – ne vien tik giriančios, bet sarkastiškai kedenančios poetės sentimentus. Vos ne kiekvienoje recenzijoje buvo užduodamas ar bent numanomas klausimas: ar tai tik vienkartinis svaigus “šuolis į skęstantį laivą”, ar rimtas “kūrybinis projektas”? Jau tada išryškėjo svarbiausi Abrutytės poezijos elementai: laisvai banguojanti sintaksė, kasdienės kalbos intonacijos, dialogiškumas, trūkčiojantis ritmas. Ir, žinoma, savas temų ratas: mylimieji, tėvai, poetai (žymintys fizinę ir kūrybinę erdvę – Universitetą, gimtąją Neringą, knygas ir kavines). Savo patirtį Abrutytė perteikė paprastais žodžiais, labiau pasikliaudama paradoksu, nei metafora.

 

Antras eilėraščių rinkinys “Iš pažintis” (LRS leidykla, 1997) dar labiau sustiprino poetines pozicijas ir asmeninę tonaciją. Tačiau asmeniškumas įgavo daugiau kultūrinių sluoksnių – toks beveik biblinis atodūsis “aš noriu būti tavo kaulas” arba švelniai mediciniškas “tu nesvetimas man, bet vis vien svetimkūnis”. Abrutytės savistaba neapsiriboja jautriausių sielos virpesių registravimu – jos ego įtvirtinamas daiktais (dažnai simboliniais, bet kartu asmeniškais ir esančiais arti kūno – žiedas, auskaras, laikrodis), dokumentais (studento pažymėjimo fotokopija knygos priešlapyje), visu kenčiančiu kūnu. Lūpdažiai susilieja su lūpomis, siela tampa “be galo egzaltuota liūdnojo veido kekšiuke”, o poetė žengia iš duobės į duobę įgaudama kažkokios nuskaidrinančios išminties (“juk duota nemažai!  Vis prisiminti / ko antrą kartą išgyvent nenori.”). “Iš pažintyje” pakanka ironiško ir net popsiško pasišaipymo iš savęs ir savo meilių – realių ir poetinių.

 

Naujausia Abrutytės knyga “Neringos m.” dar labiau pakursto aistras. Ypač tų, kurie seniai ruošiasi sudeginti Abrutytę ant laužo už didybės maniją. Priešlapyje matome autorės nuotrauką su meškos kailiu ir elegantiškai laikoma cigarete, viršeliai ir nuotraukos padabintos autografais. Ne tik knyga pavadinta savo vardu, bet ir visas eilėraštis jam paskirtas! Tačiau perskaičius šią minimalistinę “maldelę” išryškėja ne savęs, o kalbos meilė:

 

neringos meilė neringos miestas

neringos miegas neringos mėgiamas

neringos magija neringos magnetas

neringos agnus dei neringos magnus idėja

neringos merija neringos meras

neringos nerija kuršių marija kuršių nerija

neringos marios neringos nėra

(“Neringos m.”, p. 16)

   

Svarbiausia Neringai – ne jos išgyvenimai, o gyvas pulsuojantis kalbos organizmas. Ne poetinės puošmenos ir sudėtingi vaizdiniai, o žodžio, sakinio, net skiemens kvėpavimo ritmas. Kodėl Abrutytės balsas taip smarkiai išsiskiria lietuvių poetų ir ypač poečių chore? Gal ji dažniau nepataiko į natą? Gal neturi gero balso, tik gaikčiojimus, spygčiojimus ir pakartojimus? Pernelyg paprasta būtų įsivaizduoti naivią primityvę, besitaškančią kalbos purslais, tarp kurių atsitiktinai žibteli koks perliukas. Tiesiog Abrutytė renkasi priešingą “kūrimui iš nieko” strategiją – ne sufantazuoti svaigias poetines patirtis, o nagais nugremžti žodžius iki gyvo kalbos kaulo. Štai kodėl ne metafora, o pakartojimas, ne skambi frazė, o pokalbio nuotrupa, ne mitas, o kasdienybė. Tokia daugiau brechtiška pozicija – išlaikyti ironišką distanciją “lyrinio subjekto” atžvilgiu. Neringa nebijo tą “subjektą” įkurdinti kebliose situacijose ir jo sentimentalumui pakišti koją (“Išvirkščioji pusė teksto”). Arba panardinti kalbos sraute kartu su aplinkos atspindžiais ir buities detalėmis:

 

atšilo kvepia oras pažaliavo šviesa akyse

šiluma prasimušė pro storas namo sienas

vėjas žydras švelnus plunksniniuose debesyse

mano veidą išmušė rudos strazdanų dėmės

 

gal net ir strazdas pragydo bet gal tai ne jis

vien strazdo strazdanų rudaspalvė fantazija

ar pro medžio šakas prasibrovęs rudas voverys

iš akies pasiuvau žalią sijoną eina peklon per mažas

 

man nusibodo būti čia netgi visada turėt pinigų

kada prisiruošim keliaut į didelę aziją

kas būtų jei grįžčiau be visko ką turiu

į savo šalį bet visa tai dar viena maža fantazija

 

bijau: tai pripratimas prie tam tikrų standartų

turėčiau juk vėl prisitaikyt prie senų pinigų ir svajonių

nors kartais aš tau baisiai pavydžiu marta

kasdienių laikraščių veidų   net  motinos

 

nusibodo medžiaginė mano gyvenimo kokybė

kasdieninė ne duona o vynas ir  vynas

nes vis greičiau nusibosta tie patys rūbai  Tipo

keičiasi  kasdien  beveik mano skonis  kas-die-ninis

(“Martai”, p. 76)

 

Dažnai Neringos eilėraščiai kalbasi su kitų poetų eilėraščiais, kartais – ir su pačiais poetais. Ji užmiega ant Maironio peties, pabaksnoja pirštu Parulskį, aidu atkartoja Gedą, muša Kudirkos varpu, kuždasi su Salomėja, gąsdina Daugirdaitę. Be to, skelbia poetines programas ir nuolat dekonstruoja poeto mitą (kartais tai panašiau į skrodimą). Tačiau visus siūlomus receptus (gal nuodus?) pirmiausia išbando pati. Abrutytė rašo poeziją apie poeziją, tačiau šioji metapoezija tvirtai įsišaknijusi kalboje ir autorės kūne. Todėl ir būna ji savo knygose visa – žodžiais, vaizdais, darbais ir “apsileidimais”. Kam tai nesvetima – ieškokite “Neringos m.”