Kolektyvinė 16 - os autorių studija analizuoja lyčių problematiką pokario Europoje ir pirmiausia siekia atsakyti į klausimą, kaip moterys išgyveno karą, kas pasikeitė jų gyvenime. Istorikai nagrinėja lyčių problematiką įvairiose Europos šalyse (Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje), daugiausia derindami pasakojamosios istorijos metodiką, t. y. interviu, su tradiciniais archyviniais šaltiniais.

Straipsnius jungia trys pagrindinės teminės dalys: karo ir lyties diskursų variacijos, moterų, politikos ir feminizmo ryšiai, moterys atsikuriančiose pokario bendruomenėse.

Penny Summerfield siekia atsakyti į klausimą, kaip karas paveikė Didžiosios Britanijos moterų gyvenimą[1].

Ela Hornung analizuoja grįžtančio vyro ir laukiančios moters stereotipą pokario visuomenėje, lygina, kaip vyrai ir moterys atsimena ir traktuoja karą bei pokarį, siekia išsiaiškinti, ar abu partneriai vienodai interpretuoja įvykius[2].

Irene Bandhauer- Schőffman analizuoja kasdienybės politiką, t. y. maisto ir alkio diskursus pokario Vienoje. Istorikės interviu atskleidė, kad pasakojimuose apie maistą ir alkį moterys save traktavo kaip aukas – alkanas, gyvenusias bombarduojamuose miestuose ir prievartaujamas sovietų kareivių. Tačiau moterys visiškai nelietė kolaboravimo su naciais ar asmeninės atsakomybės temų[3].

Antrojo Pasaulinio karo pabaiga ženklino ir antrąją sufražizmo bangą – balsavimo teisė moterims buvo suteikta: 1944 m. – Prancūzijoje ir Bulgarijoje, 1945 m. – Italijoje ir Vengrijoje, 1946 m. – Rumunijoje, 1948 m. – Belgijoje, 1956 m. – Graikijoje. Paradoksalu, tačiau dar ketvirtajame XX a. dešimtmetyje daugelyje Europos šalių buvo tvirtinama, kad moterys ir vyrai turi lygias politines teises. Antrojoje knygos dalyje, remiantis Italijos, Graikijos, Suomijos, Vengrijos, Prancūzijos ir Vokietijos duomenimis, analizuojami moterų, politikos ir feminizmo ryšiai Europoje. Andrea Peto atskleidžia mechanizmus, kuriais Komunistų partija kontroliavo Rytų ir Vidurio Europos moteris[4]. Iš pradžių moterų organizacijos, vartojant istorikės terminus, buvo “demobilizuotos”, netrukus moterys buvo “remobilizuojamos” Komunistų partijos tikslams.

Trečioji knygos dalis skiriama moterų padėčiai atsikuriančiose pokario bendruomenėse. Ronit Lentin aptaria holokaustą išgyvenusių moterų patirtį[5]. Iki pat XX a. aštuntojo dešimtmečio daugelis išgyvenusių getuose bei koncentracijos stovyklose moterų vengė kalbėti apie tai, ką joms teko patirti. Helga Embacher analizuoja grįžusių iš koncentracijos stovyklų moterų – katalikių, sionisčių, roma, sinti bei Jehovos liudytojų – integracijos į visuomenę problemas[6]. Dauguma išėjusių į laisvę kalinių teturėjo vieną troškimą – pavalgyti ir išsimiegoti švarioje lovoje. Istorikė tvirtina, kad Austrijos vyriausybė mažai rūpinosi tokiais asmenimis, todėl daugeliui moterų taip ir nepavyko integruotis į visuomenę. Barbara Einhorn svarsto, kodėl žydai emigrantai iš JAV, Anglijos ar Meksikos po karo grįžo į Rytų Vokietiją[7].

Išskirtinis ir naujoviškas Claire Duchen straipsnis, kuriame aptariamos bausmės ir nusikaltimo sampratos išvaduotoje Prancūzijoje 1944 – 1946 metais.[8] Autorė analizuoja vieną bausmės formą, taikytą tik moterims, – galvų skutimą plikai. Šią bausmę istorikė įvardija kaip simbolinį išprievartavimą. Galvos buvo skutamos moterims viešai, ant kaktų piešiamos svastikos daugiausia už deviantinį seksualinį elgesį, t. y. seksualinius ryšius su vokiečiais. Tokie ryšiai 1944 – 1946 m. Prancūzijoje buvo traktuojami kaip kolaboravimas. Prostitutės ir įsimylėjusios moterys buvo baudžiamos vienodai.