Paskaitinėjantys knygų apžvalgas žino, jog šiandien populiariausia pagyra knygai yra jos paprastumas. Beveik šimtmetį plevenusios teorinių abstrakcijų padangėse socialinių mokslų mintys iš aukštybių stryktelėjo žemyn. Ten, kur jas norėtų ir galėtų perskaityti gausybė besidominčiųjų, nepaskirstytų į socialinių mokslų disciplinų gardelius ir nepatupdytų ant tvirtai suręstų mokslinės hierarchijos laiptelių.

Aptariamoji Roberto Millerio knyga gali susirinkti visus šiuolaikinių pagyrų taškus. Parašyta lengva suprantama kalba ji prieinama visai akademinei bendruomenei ir socialinių reikalų praktikams. Maža to, joje gliaudomos temos ir problemos ištrina socialinių mokslų ribas. Žinių bei įžvalgų joje ras sociologai, istorikai, antropologai, socialiniai darbuotojai. Ir visai nesvarbu, kokį dalyką jie tyrinėja. Reikšminga tik juos jungianti "platforma": įtarimas (o gal net ir tikėjimas), kad visuomenė sutvarkyta kiek kitaip, nei esame išmokyti pažinti įvadinių sociologijos tekstų.

Biografinė perspektyva atskleidžia kitokios visuomenės vaizdą ir jo pažinimo būdus. Šis vaizdas kitoks, nes pirmaplaniai jo herojai esame mes. Ne beasmenės, belytės, objektyvios ir daiktiškos socialinio pasaulio struktūros, sudėliojančios žmonių gyvenimus, bet mes - moterys, vyrai, gyvenimo kasdienybėje savaip suprantantys, apsisprendžiantys ir besirenkantys kelius. O tų kelių raizgalynė ir sudaro visuomenę. Teoriniai metodologiniai biografinės perspektyvos pagrindai harmoningai susisieja ir su lyčių studijų problemomis. Abejodami įsivirtinusiomis vienbalsės visuomenės schemomis, privalome išgirsti marginalų istorijas ir per jas kalbėti apie kitokią, nematomą, neoficialią, bet realią visuomenę.

Būtent todėl Millerio knyga vertinga lyčių klausimais besidominčiai lietuviškai auditorijai. Juk keldami moterų ir vyrų klausimą ardome įsigalėjusius visuomenės supratimo modelius. Tačiau kol kas dažniau tai atliekame, pasitelkdami belytės visuomenės pažinimo būdus. Kitaip tariant, įsivaizduojame lieją naujas minčių skulptūras, nors pilame jas į senas formas. Nemažai lietuviškų tyrimų suręsti ant šio prieštaravimo kurpalio. Todėl skaičiuojame moterų ir vyrų padėties visuomenėje požymius, pasitelkdami ne ką kitą kaip tas pačias  "vyriško" pasaulio sukurtas pažinimo schemas. Millerio darbas siūlo pakeisti mums minčių liejimo formas.

Tačiau pasiūlymo būdas knygoje vertintinas prieštaringai. Tyrėjas, ką tik apsisprendęs leistis į kitokios visuomenės paieškas, knygoje pasiges teorinių argumentų, kodėl jis turėtų tai daryti. Kaip ir dauguma tyrimų metodologijai skirtų knygų, joje per mažai dėmesio skiriama teorinėms metodologinėms biografinės perspektyvos problemoms. Nors viena knygos dalių apžvelgia biografinės perspektyvos susiformavimą (antra dalis The Historical Context), ji tėra biografinių tyrimų, bet ne biografinės perspektyvos teorinės raidos pristatymas. Šia prasme knyga atkartoja daugumą kokybinės metodologijos vadovėlių, kuriuose yra biografinės perspektyvos skirsnis.

Tačiau Millerio darbas taps tikru pagalbininku tiems, kurie jau atrado kitokią visuomenę, bet dar neįgudo ją tirti, todėl dažnai tai daro vedini širdies balso. O Milleris puikiai atskleidžia biografinės perspektyvos taisykles ir jos mokslinį pagrįstumą, kitaip tariant, parodo, jog biografiniuose tyrimuose negalioja postmodernistiškasis anything goes. Pagirtina, kad knygoje aiškiai įvardijamos pradedančiųjų biografinės perspektyvos tyrėjų klaidos. Pavyzdžiui,  kiekybinės metodologijos kriterijų taikymas biografiniams tyrimams, pas mus išvirstantis į nesibaigiančią abejonę atrakos dydžiu, atitikimu generalinę visumą ir apskritai tyrimo patikimumu. Kita klaida - gyvenimo istorijos ir šeimos istorijos tyrimų atskirtis, kadangi abiem galioja sava tyrimo problemų ir metodikos tvarka. Knyga pasižymi itin aiškia dėstymo logika. Jos struktūra telkiasi apie tris pagrindinius biografinės perspektyvos taikymo metodus: realistinį, neopozityvistinį ir naracinį. Kiekvienas skiriasi informacijos rinkimo ir analizės metodais.

Vakarų socialiniuose moksluose dabar yra biografinio metodo renesansas. Tikėtina, kad susigyvenę su naujomis tyrimų problemomis leisimės ieškoti labiau tapačių jų tyrimo būdų. Jei apsisprendėte, nepamirškite Roberto L. Millerio knygos Researching Life Stories and Family Histories.