Rasa Račiūnaitė. Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje: gyvenimo ciklo papročiai (XIX a. pabaiga – XX. a vidurys). Kaunas: MMII, 2002.

 

Nauja, išvaizdi kultūrologinė Rasos Račiūnaitės studija parengta prieš penkerius metus Vytauto Didžiojo universitete apgintos disertacijos „Lietuvos kaimo moters vaidmuo žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose (XIX a. pabaiga – XX a. vidurys)“ pagrindu. Pasak autorės, joje keliami klausimai apie moters tapatybę šeimoje ir kaimo bendruomenėje, požiūrį į motinystę, šeimos gyvenimą, moters kaip individo formavimo tendencijas „nuo gimimo iki svarbiausio jos gyvenimo lūžio – santuokos ir nuo jos iki mirties“. Tai atsiskleidžia trijuose skyriuose: „Būsima motina šeimoje ir bendruomenėje“, „Mergaitės ir merginos socializacija“, „Moteris palydose į pomirtinį gyvenimą“. Perėjimų (kaip naujos padėties adaptacijos) ritualų teorija (A. van Gennepas), papildyta V. Turnerio (kaip buvimo senoje socialinėje struktūroje) nuostatomis, lyg ir akceptuojama šiame darbe. Kartu nevengiama ir kitų pačių įvairiausių požiūrių bei nuostatų (Ph. Ariés, M. Eliade‘s,  E. Eriksono, D. Frazerio, V. Kavolio, E. Tyloro ir kt.).

 

            Eklektika tampa mūsų kasdienybe. Stilių, metodų, temų, požiūrių maišatis dažnai parodo mokslinio kompetentingumo stoką. Aukštos (paprastai tuščios), bet iškilios frazės maskuoja mūsų negebėjimą šiuolaikiškai artikuliuoti svarbius egzistencinius ir ideologinius dalykus, kultūrinę duotybę, universalią pasaulėjautą. Moksliškumo tariamybė – kaip negyvas faktografinis audinys, schemų konstrukcijos, citatų patetika – kvestionuoja dvasingumo ieškojimus: ar moteris kultūroje svarbi tik kaip fiziologinių (pvz., mėnesinių, nėštumo, gimdymo ar mirties) ir sociologinių (partnerystės, santuokos ar gedulo) veiksnių reprezentantė, ar tokiu būdu mes neprarandame galimybės teigti  moteriškumą kaip dvasinę lyties raišką tradicinėje patriarchalinėje visuomenėje? Propaguodami vertybines (dvasines) orientacijas, stengiamės identifikuoti praėjusį laiką iš dabarties pozicijų, kurti aktualią interpretacinę erdvę. Sociopatinės (kaip mokslinės) stilizacijos – „moteris, kaip integrali šeimos ir bendruomenės dalis, dalyvaudama didžiojoje gamtos paslaptyje – gimdyme, leisdama į pasaulį naują gyvybę, ją išlydėdama į santuokinį bei anapusinį gyvenimą, padedama perėjimų ritualų įsijungė į pasaulio kūrybinį procesą“ (p. 139) – skatina kalbėti apie antropologinių, sociologinių arba kultūrologinių tyrinėjimų krizę. Ar mes įsivaizduojame monografiją, pavadintą Vyras tradicinėje lietuvių kultūroje, kurios autorius būtų vyras ir taip menkintų ar schematizuotų save tariamai aukštu ir mistifikuotu stiliumi? Kodėl reikia atriboti moterį laike ir erdvėje nuo bendros egzistencinės erdvės, kodėl moteriškumo refleksija įspraudžiama į apribojama patogių (paprastai lokalių) schemų rėmus? Kelti klausimus reikėtų, kaip ir mėginti  į juos atsakyti.