Vanda Zaborskaitė. Tarp istorijos ir dabarties: Literatūra, atsiminimai, publicistika. Vilnus: Tyto alba, 2002, 733 [3] p.
Profesorė Vanda Zaborskaitė - gerai žinoma literatūrologė. Jos mokslinėje biografijoje būta sunkių akimirkų (studijas teko baigti nykiu pokario laikotarpiu, o įsibėgėjančią dėstytojos karjerą nutraukė garsioji šeštojo-septintojo dešimtmečių VU Lietuvių literatūros katedros byla, kai už "ideologines klaidas" buvo pašalintos keturios dėstytojos). Nepaisant sunkumų, V. Zaborskaitė išsaugojo svarbiausią principą - žvilgsnį į literatūrą, jos žodžiais, "iš meilės pozicijų", ir yra tvirtai įsitikinusi, kad jos "patirtos neteisybės yra vieni niekai, lyginant su tomis, kurias kentėjo žmonės tremtyje ir kalėjimuose".
Naujosios V. Zaborskaitės knygos pasirodymas beveik sutapo su jos 80-mečiu (ji yra gimusi per 1922-ųjų Kūčias). Knygos skyriai - "Portretų eskizai" (čia atsiskleidžia didžiosios literatūros atramos - M. Valančius, J. Tumas-Vaižgantas, Maironis, V. Mykolaitis-Putinas), "Istorijos pjūviai" (skelbiami straipsniai, iš kurių didžiausia studija "Renesanso kultūros apraiškos Motiejaus Strijkovskio Kronikoje"), "Amžininkai" (straipsniai, atsiminimai apie kultūros veikėjus), "Teatras, kinas", "Pašnekesiai", "Publicistika" (daugiausia iš Sąjūdžio, Nepriklausomybės pradžios metų).
Autorė teigia, kad jos knyga - tai kalbėjimas apie literatūrą, "kurį sunkoka griežčiau apibrėžti: tai nei mokslas, nei kritika, nei eseistika, o visko po truputį". Iš tiesų nebūtų perdėta teigti, jog knygoje daugiausia - pačios tyrinėtojos asmenybės šviesos. V. Zaborskaitė literatūroje ieškojo gyvos asmenybės, o tai nelieka be pėdsakų, nors tyrinėtoja ateina iš kone senamadiškos literatūros mokslininkų tradicijos, kuriai tai, apie ką rašoma, yra svarbiau nei paties rašančiojo saviraiška.
Pokalbių skyrius leidžia suvokti, kokia kaina teko dirbti lituanistams sovietmečiu, bet ši asmenybė yra tikriausias pavyzdys, kad visada galima išlaikyti orumą. Pagaliau nepalankios aplinkybės (išvarytai iš universiteto, teko glaustis Istorijos instituto menotyros sektoriuje) lėmė V. Zaborskaitės interesų platumą: mokslininkai vis labiau specializuojasi ir išmano tik siaurą laikotarpį ar sritį, o jos kompetencija apima ir mokyklinį jėzuitų kolegijos teatrą, ir literatūros teoriją. Pokalbių skyriuje atsiskleidžia ir mokslininkės reiklumas sau. Pavyzdžiui, ji teigia nesanti literatūros kritikė, nes rašiusi apie tai, kas jai artima, o "[k]ritikas yra tas, kuris apima visą literatūros procesą ar bent esmines jo puses". Taip manant, literatūros kritikos kaip ir neturime - šiandien kritika yra arba gynimas to, kas miela, arba žeminimas to, kas nemiela. V. Zaborskaitės nuostata kalbėti apie tai, kas priimtina ("iš meilės pozicijų"), ypatinga tuo, kad grindžiama literatūriniu skoniu ir suvokimu to, kas svarbu visuomenei. Jaunesni literatūrologai, atėję, kaip sakoma, "ant gatavo", tik iš amžininkų liudijimų gali suvokti, kokia atverianti knyga buvo, tarkim, 1970 m. pasirodžiusi D. Saukos "Tautosakos savitumas ir vertė", J. Girdzijausko poetikos tyrinėjimai, L. Gudaičio, V. Kubiliaus knygos ir daugelis kitų darbų, tarsi atgulusių į nūdienio literatūros mokslo pamatus.
Knygoje išryškėja XX a. emancipuotos moters istorija. Per V. Zaborskaitės likimą galime matyti, kokios buvo prieškario mergaičių galimybės ir siekiai (gimnazistės žavėjimasis Putinu nulėmė tolesnę veiklos kryptį). Dar paauglystėje susiformavę idealai turėjo didžiulės įtakos atsakingam požiūriui į mokyklą ir mokytoją kaip į labai svarbius žmogaus augimui (šalia tėvų) žmones. Puikiai atskleista Panevėžio mergaičių gimnazijos atmosfera, užfiksuota praeitin nugrimzdusių detalių (kai direktorė Giedraitienė eidavo koridoriumi, nuvilnydavo ją sveikinančių mergaičių reveransai - jie buvo privalomi išėjus atsakinėti ir sutikus mokytoją). V. Zaborskaitė - laimingo likimo žmogus: ji prisipažįsta, kad pasirinktas kelias jai niekada nekėlė abejonių, o darbą ji visada laikiusi "pagrindiniu savo gyvenimo dalyku".
Knygoje atsiskleidžianti profesorės asmenybė jungia ir idealistinį užmojį (net Amerikoje ją žavi žmonių idealizmas), ir pragmatizmą - dirbti, kas įmanoma, net ir žiauriausiomis sąlygomis (tai gerai išmokta B. Sruogos pamoka, karo metais perfrazuodamas Nietzschę, jis ragino statytis namus ant Vezuvijaus, mokytis gyventi pavojuje). Sąjūdžio metus pavadinusi šviesiausiu jai tekusiu laiku, V. Zaborskaitė sudėjo ir to meto publicistiką, kuri liudija puoselėtas viltis, užmojus ir leidžia pasitikrinti, kaip tikrovė juos priėmė ar sužlugdė. Tačiau niekada neblėsta autorės tikėjimas, jog "kiekviena pastanga išlaikyti savo esaties šerdį iki paskutiniosios bus įrašyta ir įvertinta Danguose".
