Taip atsitiko, kad Bitės Vilimaitės apsakymų rinktinę “Papartynų saulė” skaičiau ligoninėje, kur Naujųjų metų išvakarėse atsidūriau su sergančiu sūnumi. Ši knyga, atslūgus nerimui dėl vaiko, man buvo tikras išsigelbėjimas, viena rašytojos metafora pasinaudojus, tarsi kompresas ant žaizdos. Bet ją ir pasiėmiau, kad to tikėjausi. Kodėl? Turbūt todėl, kad jos pasaulyje iš karto pasijutau tarsi namuose, kad radosi ir vis stiprėjo atliepimo, supratimo jausmas, prieš akis veriantis moters pasaulio (jausmų, svajonių, buities, šeimos, “karjeros”) įvairovei. Palydėdama šią savo kūrybos sutelktinę, atsiradusią šešių apsakymų rinkinių pagrindu (“Nematoma gera ranka surinko mano apsakymus į vieną knygą”), autorė nuogąstavo:

 

Kas juos skaitys? Gyvenimo nudeginti mano kartos žmonės tikriausiai nebeištvers tos kančios – dar kartą viską prisiminti ir perleisti per širdį: nežmonišką totalinio režimo spaudimą, valdžios priešiškumą asmenybės pasireiškimui ir teisei turėti savo estetinį gyvenimą (iš teksto ant knygos viršelio).

 

Noriu patikinti, kad dabar skaitant sovietmečiu publikuotus Vilimaitės kūrinius (pirmoji knyga pasirodė 1966 m., penktoji – rinktinė, papildyta naujais kūriniais, “Tėvo vardas”- 1987 m.) akivaizdu, kad jie yra mažiau paliesti ano laiko, nei buvo galima tikėtis. Taip yra turbūt todėl, kad rašytojos dėmesio centre yra moters (motinos ir vaiko, žmonos, dukters, draugės) kasdienybės pasaulis, mažiausiai ideologizuota asmeninės estetikos sfera. Ilgesys, meilė, atsakomybė, vienatvė, ilgesys - tokiame jausmų rate sukasi Vilimaitės moterų gyvenimai, neišsipildę, keisti, trapūs… tikri. Vaizduodama privatų moters gyvenimą Vilimaitė pabrėžė jo individualumą, unikalumą, asmenybiškumą, t. y. suteikė jam vertybinį statusą. Tokios rašytojos pastangos, žinoma, neatitiko sovietmečio herojaus (visuomeniškai aktyvaus vyro) vizijos ir jos proza tuomet, nepaisant kritikos pripažįstamos meninės kokybės, liko oficialaus literatūrinio gyvenimo paraštėje. Atkūrus  nepriklausomybę rašytoja liko ištikima savo “neherojiškų” kasdienybės herojų – moters, vaiko, šeimos (paprastai susvetimėjusios, suirusios) santykiams. Gal tik akcentai dabar kiek kiti: moralinio pobūdžio nuoskaudas keičia socialinis aspektas – permainų metu, įsigalint rinkos ekonomikai, labiausiai pažeidžiami yra moterys, vaikai, seneliai. Betgi viskas yra susiję: rašytoja mūsų negailėdama dabar jau kalba apie kriminalinius nusikaltimus, tragiškus vaikų likimus, kai šeimoje trūksta ne tik tėvo, bet ir motinos. Gražia mirtimi rašytoja paprastai apdovanoja nesavanaudišką gyvenimą nugyvenusias senutes, bet dabar į mirtį kaip į išsigelbėjimą (kokia neteisybė!) eina tėvų apleisti, išbadėję, iniciatyvūs, gyvybingi vaikai (“Šaltoji ugnis”, “Duona ir cigaretės”). Rašytoja tiesmukai ne moralizuoja, o vaizduoja: štai du mažamečiai broliukai, pasiėmę tik ką pasimirusio senelio cigaretes, nusprendžia parūkyti, kad ne taip norėtųsi valgyti; vaikai apsvaigsta (“abu staiga nuknebo, kaip kišeninio peilio geležtės”), kyla gaisras:

 

Mažasis vaikas dar iš visų jėgų stengėsi prabusti, pūtė akis, tas amžinai ašarų sklidinas taureles. Kažkurią akimirką jam pasirodė, kad į duris beldžia iš savo tolimų kelionių sugrįžusi motina. Jis pasisuko į duris sutikti jos. Štai ji tuoj įeis veržliu žingsniu, jauna ir žydinti. Įėjo. Ji nebejauna ir nežydinti, išblyškusi, suvargusi, negailestingai sužalotu veidu moteris. Ir vaikas, graudžiai šypsodamasis, ištiesė į ją rankutes, kurių delniukai nuo mūšių gatvėje buvo šiurkštūs, kaip duonos plutelės. Motina su nežmoniška jėga stvėrė į glėbį savo vaikus, abu iš karto priglaudė prie krūtinės, ir visi, pavirtę ugnies stulpu, šovė į dangų (p.323).

 

Vilimaitė - pripažinta meninės detalės meistrė, iš kurios stiliaus pamokas ima jau kelios moterų rašytojų kartos. Ir cituotame fragmente pasakojimą pertraukia keletas tikslių vaizdo mazgelių: “delniukai (…) buvo šiurkštūs, kaip duonos plutelės”; “ugnis (…) spragsėjo ir šoko liepsnomis per patalą, tartum į visas puses sprunkančių oranžinių pelių pulkai”; “(…) blynus, didžiulius kaip dramblio ausys, buvo suvalgę rytą”. Taip galima cituoti ir cituoti… ir rašytojos nelygstamuose palyginimuose įžiūrėti specifinį moters žvilgsnį, pastabumą.

 

 Skaitydama rinktinės apsakymus nustebau pamačiusi, kad ne tik dabar, nepriklausomybės metais, bet ir sovietmečiu rašyti Vilimaitės kūriniai yra artimi šiandien pakilimą išgyvenančiai kasdienybės eseistikai. Ar ne Vilimaitės kūryboje būtų jos pradžia? Ar tai reikštų, kad moteris sovietmečiu buvo laisvesnė nei vyras? Žinoma, ne nuo buities, ne nuo gyvenimo – nuo ideologijos. Autentiškumas (rašytojos siekis kūryboje bei vertės matas gyvenime) ir talentas leidžia jai šį siekį įgyvendinti; pristatydama vieną apsakymo “Būrėja” heroję – egzaltuotą, teatrališką moterį, pasakotoja sako: “Šiaip ji buvo stiprios natūros, - kai buvo savimi” (p.172). Šiaip ar taip, ši gražiai išleista rašytojos knyga skatina paklausti: ei, ponai kritikai, ar nesijaučiate esą skolingi?