Turbūt visame Vakarų pasaulyje populiarus stereotipas, esą feminizmas ir motinystė susiję tarpusavyje tik kaip dvi priešybės. T.y. sakoma ir rašoma, kad feministės neturi vaikų, feminizmas neigia motinystę praktikoje. Kalbant apie motinystę ne kaip apie praktiką, bet kaip apie globos, pasiaukojimo principą, manoma, jog feminizmas taip pat skatina ne jį, bet, priešingai, nepriklausomo individo autonomiją ar, jei norite, savanaudiškumą ir egoizmą. Na o individualizmas bent jau lietuvių kultūroje iki šiol turėjo labiau neigiamą nei teigiamą reikšmę. Tačiau bent kiek atidesnė pažintis su feminizmo teorija rodo priešingą tendenciją: feminizmas ypač domisi motinyste, kaip kertiniu moters gyvenimo aspektu. Anglakalbėje literatūroje tyrinėtojos išskiria bent penkias veikalų apie motinystę rūšis (pagal Phoenix ir Woollett) [9,1-2]: 

1. Vystymosi psichologijos tekstai, aptariantys motinystę, pagrįsti empiriniais motinos požiūrio į vaiko gimimą, ryšio su kūdikiu tyrimais. Juose aptariamos idėjos dažnai veikia populiaresnius veikalus bei sveikatos profesionalų veiklą.

2. Vaikų auginimo vadovėliai, dažnai parašyti praktikuojančių medikų, kartais psichologų, kurie iš esmės yra “kulinarijos knygos” (‘cookbooks’), nurodančios moteriai, kaip teisingai prižiūrėti vaiką.* 

3. Mokslinės studijos, kuriose dėmesys sutelktas ties perėjimu į motinystę ir pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais ar keleriais metais.

4. Autobiografiniai tekstai, kuriuose kalbama apie buvimo su motina ir/ar motinystės patirtį.**

5. Feministiniai tekstai, kuriuose motinystę teoretizuoja kaip esminę moterų gyvenimo dalį, paveikiančią moterų padėtį socialinėje struktūroje ir būdus, kuriais tolesnė karta kuria savo lyties tapatumą. Daugelis šių raštų ypatingą dėmesį skiria motinos ir dukros santykio psichodinamikai.

Tarp lietuviškųjų raštų šia tema dominuoja vaikų auginimo vadovėliai, iš esmės nėra nei plačiau savajai motinystei ar motinai skirtų autobiografinių veikalų (ryškesnė išimtis – Janinos Degutytės Atsakymai (1996)), nei juoba feministinių tekstų.

Feminizmo teorijos požiūris į motinystę kito ir tebekinta. Simone de Beauvoir Antrojoje lytyje kritiškai įvertino susiformavusią motinystės instituciją, pabrėždama biologinį fatalizmą. Antrojoje lytyje skyrius apie motinystę, “Motina”, pradedamas teiginiu, kuris atspindėjo pokarinės Prancūzijos požiūrį į moterį ir kuris tebėra gyvas iki šiol: “Savo fiziologinę lemtį moteris iki galo realizuoja kaip motina; būtent čia jos gamtinis pašaukimas, nes visas jos organizmas orientuotas rūšiai išsaugoti” [1, 559]. Tačiau Beauvoir prieštaravo tokiai nuostatai, teigdama, jog “žmonių visuomenė niekad nepaliekama vien gamtos valiai. O ypač reprodukcinė funkcija jau kone visas amžius nebepriklauso vien nuo biologinio atsitiktinumo, ji jau kontroliuojama individų valios” [1, 559]. Taigi Beauvoir atrodė svarbu skatinti prieinamą kontracepciją ir legalius abortus. Tokia nuostata – kad motinystė turi būti laisvai pasirenkama ir nuoširdžiai geidžiama – šiandien paplitusi tarp įvairiausių įsitikinimų žmonių, diskutuojama tik dėl metodų, kaip to pasiekti.

Šiandien dauguma feminisčių yra abortų šalininkės, nors ir laiko jį kraštutine priemone. Tačiau diskusijos apie motinystę jau nebėra pradedamos, kaip XX a. viduryje, kalbomis apie abortus ir kontracepciją, kadangi jie prieinami daugelyje šalių. Tarp feminizmo nuostatų svarbus griežtas moteriškumo ir motinystės atskyrimas: moteris neturi būti tapatinama su savo biologinėmis ir socialinėmis funkcijomis. Kadangi ilgus šimtmečius moteris buvo vertinama pagal sugebėjimą gimdyti, motinystės analizė ir suprobleminimas feministiniam mąstymui buvo svarbus.

7-8-ojo dešimtmečio moterys išties buvo išaugusios su Antrąja lytimi. Tačiau, nežiūrint Beauvoir Antrosios lyties enciklopediškumo ir ligi šiol neblėstančio populiarumo, ji buvo smarkiai kritikuota vėlesnių feminisčių. Be daugelio pagrįstų priekaištų (ji bjaurėjosi moters kūnu ir laikė jį kliūtimi moteriai siekti transcendencijos; motinystė jai buvo atgrasi grynai fiziologinė funkcija ir pan.).

Tačiau svarbu suprasti, jog požiūris į motinystę yra susijęs su Vakarų mąstyme įsigalėjusiu dualizmu, kai siela atskiriama nuo kūno ir moteris tradiciškai laikoma labiau susijusia su kūnu ar nuo jo priklausoma. Vyro kūrybingumas, pavyzdžiui, siejamas su jo dvasiniais sugebėjimais, o moters – su reprodukcija. Tad XIX-XX sankirtoje, sufražizmo laikais, kai pirmieji universitetai nusprendė priimti moteris (tiksliau, buvo priversti pradėti jas priimti), siekianti mokslo moteris paprastai buvo netekėjusi ir neturinti vaikų. Tokiai moteriai apibūdinti egzistavo specialus terminas – “naujoji moteris” (new woman). T.y. individualistinėje feminizmo tradicijoje reprodukcija buvo atmetama pabrėžiant teisę moteriai aktyviai veikti visuomenėje. Pavyzdžiu galėtų pasitarnauti Virginios Woolf Savas kambarys, kuriame kalbama tik apie būtinybę turėti 500 svarų per metus, t.y. pragyvenimą, ir nuosavą kambarį. Woolf vaizduotėje moteris mokslininkė pati neturėjo užsidirbti duonos ir neturėti vaikų. Dar daugiau: ji svarstė, “[k]ą gi veikė mūsų motinos, kad nepaliko mums jokio turto” [15,27] ir atsakė: “[s]ukrauti turtą ir dar išauginti trylika vaikų – šito neįveiktų jokia gyva būtybė” [15, 29]. Kitaip tariant, dar šio amžiaus pradžioje moterys realiai susidurdavo su problema: šeima, vaikai ar karjera. Ir jos turėdavo rinktis. Ištekėjusiai viduriniosios klasės moteriai netiko dirbti mokamo darbo. Per XX a. padėtis pakito iš esmės. Pagrindine problema, kamuojančia daugelį moterų, tapo klausimas, kaip suderinti motinystę su profesine karjera. Tačiau jis nebesprendžiamas radikaliu būdu – arba-arba, bet ir šeima, ir karjera. Tiesa, kad tai suderinti nėra lengva net ir tada, kai visuomenė remia motiną (pvz., kai yra prieinamas ir nebrangus vaikų darželių tinklas). Ir priežastis yra, mano nuomone, ne tiek socialinė, kiek psichologinė: motinystė yra idealas, kurio realizacija gyvenime niekada nebūna tobula. Paprastai tariant, kad ir kiek stengtųsi, moteris visada ras pagrindą priekaištauti sau, kad kažko vaiko auklėjime nepadarė iki galo, o patriarchatas “postfeministiniuose” Vakaruose valdo šiandien moteris per jų savigraužą ir baimes.

Beauvoir penktajame, o Sulamith Firestone aštuntajame dešimtmetyje akcentavo biotechnologijos, pirmiausia abortų ir kontracepcijos, reikšmę siekiant lygybės. Firestone, taip pat kitos anstyvosios antrosios bangos feministės, manė, kad reprodukcijos technologijos išvaduos moterį iš nėštumo ir gimdymo. Tačiau antrosios bangos feminizmas atsigręžė į idėją, kad sugebėjimas gimdyti yra ir moterų stiprybė ir dėmesį nukreipė nuo motinystės kaip kūniškumo į dvasios sferą ir socialinę vertybę. 1976 m. amerikiečių poetė, trijų sūnų motina, “padorią” santuoką pakeitusi lesbiniu ryšiu, Adrienne Rich išleido veikalą Iš moters gimusi. Tai klasika tapęs veikalas, susintetinęs aštuntojo dešimtmečio debatus apie motinystę, paremtas ir patirtimi, ir įvairių sričių specialistų atliktais tyrimais. Ji aistringai, kaip būdinga 8-ojo dešimtmečio feministėms, kritikavo susiformavusią motinystės instituciją, teigdama, jog

Motinystės institucija nėra tapati vaikų auginimui ir auklėjimui, kaip heteroseksualumo institucija nėra tapati intymumui ir seksualinei meilei. Jos abi sukuria receptus ir sąlygas, kuriomis pasirinkimai daromi ar blokuojami; jos nėra “realybė”, bet jos nubrėžė mūsų gyvenimo aplinkybes. (…) Ir motinystės patirtis, ir seksualumo patirtis buvo nukreiptos, kad tarnautų vyrų interesams; elgesys, grėsmingas šioms institucijoms – toks kaip nesantuokiniai ryšiai, abortai, lesbietiškumas – laikomas nukrypimu ar nusikaltimu. (…) Motinystė “šventa” tol, kol atžala yra “teisėta” – t.y. kol vaikas turi pavardę tėvo, teisiškai valdančio motiną [13, 33-42].

Rich palietė daugelį antrosios bangos feminizmą dominusių problemų, tokių kaip motinų ir dukterų santykiai, depresijos, vaikžudystė, matrofobiją etc. “Matrofobija” reiškia ir motinos baimę, ir baimę tapti motina, t.y. būti tokia, kaip tavo motina. Rich kritikavo ir dualistinį moters vazdinio skilimą į aseksualią Madoną ir Babilono paleistuvę. Ši problema, atrodo, domino ne tik 8-ojo dešimtmečio feministes (pvz., Julią Kristevą), bet lieka aktuali iki šiol:

Dvi idėjos plaukia greta viena kitos per visą patriarchalinę mitologiją, sapnų simboliką, teologiją, kalbą: viena – kad moters kūnas nešvarus, ištvirkęs, iškrovos, kraujavimų vieta, pavojingas vyriškumui, fizinės ir moralinės taršos šaltinis, “Šėtono vartai”. Kita vertus,  kaip motina moteris naudinga, šventa, švari, aseksuali, maitinanti; o fizinis motinystės potencialas – tas pats kūnas su jo kraujavimais ir paslaptimis – yra jos vienintelis likimas ir gyvenimo pateisinimas. Šias dvi idėjas moterys, net ir nepriklausomiausios iš mūsų, kurios, atrodo, gyvena laisviausiai, yra giliai internalizavusio. [13, 34].

 

Aštuntajame dešimtmetyje, drauge su ekofeminizmo iškilimu, itin išpopuliarėjo archelogijos atradimais (pvz., Kretos kultūros) pagrįstos teorijos apie matrilinijinę santvarką ir Motinos Deivės religiją, egzistavusią Europoje iki patriarchato įsigalėjimo. Deivės religijos tyrinėtojų, tarp jų Marijos Gimbutienės, teorijos teigia, kad “[i]ki patriarchato įsigalėjimo priešistorinės visuomenės buvo subalansuotos, sveikos ir tvirtos” [4,234]. Domėjimasis matristine kultūra, kurioje, kaip manoma, moters galia gimdyti vaikus buvo jos sudievinimo priežastis, buvo atsvara androcentrizmui ir patriarchatui. Šias teorijas ypač mėgo ekofeministės, naujosios raganos, gamtos ir Motinos Deivės garbintojos. Tikėti jomis arba ne, mėgti arba ne, - tai asmens apsisprendimo, pasaulėjautos klausimas. Adrienne Rich jas laikė romantizuotomis, tačiau suprato ir teigiamą pusę. Panašiai mano amerikiečių teologė Rosemary Radford Ruether:

Mano nuomone, ši “nuopolio iš rojaus” istorija yra mitas, galingas šiuolaikinis mitas. Vadindama mitu, nenoriu pasakyti, kad tai “netiesa”, bet kad tai smarkiai supaprastinta ir selektyvi istorija, kurioje slypi elementai tiesos apie tikrąjį Vakarų istorijos formavimąsi per paskutinius 6000-8000 metų. (…) Ji iš naujo įsivaizduoja prarastą alternatyvą, kuri buvo už mūsų ir kurią uždengė besiformuojanti dominacinė sistema [12, 29-30].

Tačiau daugelis feminisčių sutinka, jog simbolinis ir materialus „kuria vienas kitą”. Simbolinių moterų tarpusavio, motinos ir dukros ryšio formų atskleidimas suteikia impulsų šių santykių reprezentacijos kultūroje analizei. Ir yra manoma, jog krikščionybė nėra pateikusi išsamesnio motinos ir dukros ryšio modelio. Phyllis Chesler knygoje Moteris ir beprotybė, kuri yra būdingas antrosios bangos feminizmo veikalas, teigia, jog Vakarų kultūroje “[m]otinos neturi pinigų nei žemės perduoti dukroms. Jų palikimas yra kapituliacija - per lengvabūdiškumą ar sunkų darbą”, todėl mergaitėms itin stinga fizinės globos ir galios bei žmogiškumo palikimo iš savosios lyties suaugusiųjų (“motinų”) [2, 17-18].

Motinystė aštuntajame-devintajame dešimtmetyje susilaukė išsamios įvairių sričių feminisčių analizės, trunkančios iki šiol. Susiformavusios moterų/lyties studijos tarsi atvedė motinystę į akademiją. Tačiau ir šiandien psichologai susiduria su kontrastu tarp dėmesio kūdikiui ir nedėmesio motinai vystymosi psichologijoje [9, 2]. Motinystė garbstoma kaip aukščiausias moterų gyvenimo fizinis ir emocinis pasiekimas, tačiau tapusios motinomis, kaip tampa dauguma, moterys atranda, jog kasdieniniai vaiko priežiūros rūpesčiai yra socialiai nuvertinti ir pažeminti iki individualaus namų ūkio.

Pripažįstama esminė prieštara tarp socialinės konstrukcijos, teigiančios, jog vaiko auginimas ir priežiūra priskirtini privačiai sferai, ir tuo pat metu reiškiamo visuomenės susirūpinimo moterimis, kurios neatitinka šios konstrukcijos (pvz., vienišos motinos, motinos paauglės, tačiau ir vyresnės nei 40 metų moterys) [9, 15]. Suvokimas, jog motinystė gali būti itin komplikuotai išgyvenama, stiprėja. Studijų pavadinimai šiandien skamba, pvz., Motinystė ir dvilypumas, - pripažįstant, jog “Niekam iš mūsų neatrodo lengva visiškai pripažinti, jog mes sykiu mylime ir nekenčiame savo vaikų. (…) Motiniškojo dvilypumo sąvoka smarkiai įsišaknijusi psichoanalizės teorijoje” [11, 17].

 Filosofė ir rašytoja Julia Kristeva, dirbanti ir kaip psichoanalitikė praktikė, esė Stabat Mater (pirmąsyk išspausdintas 1977), kalba apie Mergelės Marijos kultą ir jo įtaką katalikiškajai motinystės ir moteriškumo sampratai. Anot Kristevos, “[k]rikščionybė, be abejo, yra rafinuočiausias simbolinis konstruktas, kur moteriškumas (…) sutelktas motinystėje” [7, 495] Feminizmas, paneigęs daugelį tradicinių požiūrių į motinystę, taip pat nepasiūlė nieko pozityvaus ir negali paaiškinti, kodėl moterys nori turėti vaikų. Kristevai rūpėjo suprasti, “[k]as gi šioje motinystės reprezentacijoje, šioje vienintelėje, kuri paneigia abi lytis, turi galią sukelti tiek moterų troškimą susitapatinti, tiek ir labai subtilų kišimąsi tų, kurie turėtų saugoti simbolinę ir socialinę tvarką?” [7, 517]. Kristeva išvardija kelis punktus, kodėl, jos nuomone, Mergelės figūra buvo tokia įtaigi (įkūnija vyro atsisakymą, paranojišką valdžios troškimą, laiko ir mirties įveikimo fantazija etc). Tačiau Kristeva teigia, kad jei konkreti moteris norėtų pasiekti moteriškąjį (Mergelės) idealą, galėtų padaryti tik tapdama vienuole, kankine arba pasitraukdama iš “’žemiškųjų’ sąlygų”. Todėl šis modelis nėra veiksmingas šiuolaikinei moteriai, kuri susiduria ir su lytimi, ir su mirtimi. Be to, Mergelės Marijos mitas neapėmė moterų tarpusavio, motinos ir dukters ryšio. Naujosios etikos, kurią daugelis vadina globos etika, o Kristeva – eretika, būtinybė yra daugelio šiuolaikinių mąstytojų rūpestis.

Per paskutinius tris dešimtmečius vis labiau abejojant technologijų dominavimu, išaugo dėmesys sąlygoms, kuriomis moterys gimdo, atgijo įsitikinimas, kad nėštumas ir gimdymas nėra liga ir nereikalauja medikų intervencijos, jei nėra komplikuotas. Pribuvėjų istoriją imta laikyti moterų istorijos dalimi. Tapo akivaizdu, kad, pasak Robbie E. Davis-Floyd, modernioji medicina tik transformavo perėjimo ritualus [3]***. JAV feministės įsteigė alternatyvių gimdymo namų, prisiminti gimdymai namuose, atkreiptas dėmesys į praktiką tų šalių, kur gimdymai namuose nebuvo tapę retenybe (pvz., Olandijos) ir jų priežiūra tebebuvo moterų akušerių rankose. Šį sąjūdį palaikė ir feministės (ypač JAV), ir akušeriai (prancūzų Frederick Leboyer, Michel Odent). “Gimdymo atgimimas” pakeitė tvarką ligoninėse – atsirado “kūdikiams ir mamoms draugiškos” klinikos, 8-ajame dešimetyje į Amerikos ligonines pradėti įleisti tėvai ir kiti “pašaliniai”, pastaraisiais metais kyla diskusijos dėl rutininių procedūrų, atliekamų naujagimiams, būtinumo (JAV ligoninėse rutininė procedūra tebėra berniukų apipjaustymas [6, 364-365]).****

 

LITERATŪRA 

 * Vaikų priežiūros vadovėlių leidžiama turbūt daugiausia ir didžiausiais tiražais. Jie atspindi savo meto medicinos, psichologijos, pedagogikos kelius ir klystkelius, mokslo madas. Pvz., tarybinės normatyvinės pediatrijos kvintesencija laikytinas P. Šimulio, A. Vingro Jauniems tėvams (Vilnius: Mokslas, 1986). Įdomu, jog kosmetiškai pataisytos ištraukos iš šios knygos spausdintos žurnale Tavo vaikas ir praėjus daugiau nei dešimtmečiui.