Lyčių studijų centras

XIX a. pabaigoje Lietuvos tautinio judėjimo lyderiai buvo varpininkai. Jie rašė apie būtinumą moteris šviesti, kad jos galėtų dalyvauti tautiniame judėjime. 1897 metais varpininkai P. Višinskiu priešakyje ketino įkurti besimokančių mergaičių šelpimo organizaciją. P. Višinskis rašė: „Šis sumanymas turi daug šalininkų ir daug priešų. Nežinau, ar sumanymas neliks sumanymu. Aš jam labai prijaučiu“ [6,3]. Idėja nebuvo įgyvendinta, nors Lietuvos kaip ir Europos moterys visų pirma siekė šviestis. Apie Lietuvos moterų raštingumą byloja 1897 m. gyventojų surašymo duomenų tvarkytojo L. de Dantiu pastaba: “Kauno gubernijoje lietuvių moterų raštingumas prašoko vyrų: atitinkamai 54,9 ir 51,9 procento. <…> Tai unikalus reiškinys, niekur kitur Rusijos imperijoje nepastebėtas reiškinys, nors dažniausia moterų išsimokslinimas apsiribodavo vien mokėjimu skaityti“ [2,359]. Tai patvirtina ir kiti statistiniai duomenys: 1873 m. valstybinėse pradinėse mokyklose mokėsi tik 575 merginos, o 1900 m. –jau 4313. Valstybinės vidurinės mergaičių mokyklos veikė nuo 1860 m. Vilniuje ir Kaune, o nuo 1896 m. ir Šiauliuose [14,179]. XX a. pradžioje varpininkai visuomenei toliau įrodinėjo, kad moterims reikia mokytis kaip ir vyrams. Kaip vieną iš priežasčių jie nurodė, kad išsilavinusios jos įsitraukti į tautinį judėjimą, mat tik nedaugelis jame dalyvavo ir suprato jo reikšmę. Moterims „dabartinės aplinkybės yra palankesnės nei vyrams, nes ne taip ant akių laiko <…> Tad būtinai reikia rūpintis apšvietimu mūsų dukterų, kad aiškiau suprastų savus dalykus: savo tikėjimą, savo tautą, savo kraštą, savo neprietelius ir būdą kariavimo su jais“ [4,30]. Vienos iš pirmųjų į visuomeninę veiklą ir tautinį judėjimą įsitraukė bajoraitės, baigusios gimnazijas ir įvairius aukštuosius kursus. Nenutautę Lietuvos bajorai leido į mokslus savo dukras, tačiau išsimokslinusių moterų buvo nedaug. Felicijos Povickaitės-Bortkevičienės tėvai buvo bajorai, tačiau už dalyvavimą 1863 metų sukilime iš Linkuvos dvaro (Panevėžio apskritis) buvo išvaryti ir persikėlė gyventi prie Ukmergės. Povickų namuose rinkdavosi pažangūs lenkų ir rusų inteligentai. Felicija Povickaitės-Bortkevičienė pasakojo, kad apie lietuvių tautinį judėjimą iki 1889 metų nieko nežinojo. Motina O. Povickienė mokėjo lietuviškai ir vaikams pasakojo, kad šiame krašte gyvena lietuviai [1, 1].

Anksčiausiai į visuomeninę veiklą įsitraukė bajoraitė G. Petkevičaitė-Bitė. 1878 metais ji baigė Mintaujos mergaičių mokyklą, o 1885 m. – Deltuvos bitininkystės kursus. Tėvo liepiama G. Petkevičaitė liko namuose Joniškėlyje ir „ėmė šviesti liaudį. Slapta mokė kiekvieną, kuris norėjo mokytis, ypač mergaites“ [27,114]. 1890 m. ji įkūrė pirmąją labdaros organizaciją Žiburėlis, kurios tikslas - mokyti ir šelpti gabius vaikus. 1894 m. rašytoja susipažino su J. Juškyte ir toliau jos dirbo kartu. XX a. pradžioje į Žiburėlio veiklą įsiliejo S. Ruščicaitė-Montvilienė, R. Eidrigevičienė, F. Povickaitė-Bortkevičienė, M. Grincevičiūtė-Janulienė, E. Jodinskaitė, M. Putvinskaitė-Zmuidzinavičienė, T. Goesytė, I. Gruževskaitė-Antanavičienė, E. Brazdytė-Perekšlienė, I. Čepulytė [29,7]. Nuo 1903 m. Žiburėliui vadovo F. Bortkevičienė. Prisimindama Žiburėlio slaptos veiklos laikotarpį iki 1906 m., Z. Toliušiui ji teigė, kad 1903 metais G. Petkevičaitės tėvų dvare Puziniškėse vyko Žiburėlio susirinkimas, kuriame ji dalyvavo pirmą kartą kartu su Žemaite, P. Višinskiu, T. Goesyte, S. Gosiu [7,7]. G. Petkevičaitė atsiminimuose rašė: „F. Bortkevičienė galėjo turėti vos 20, kada prisidėjo prie Žiburėlio veiklos ir nuo tada nepaleido iš rankų jo vadovavimo“ [17,3]. Ji įėjo į valdybą, susirašinėjo su Amerikos lietuviais, rūpinosi senų paskolų išreikalavimu ir naujų aukų rinkimu, prižiūrėjo bendrabučio veiklą [28,767].

XIX a. pabaigoje netoli Joniškio miestelio, Kriūkų valsčiuje, Medvilionių dvare veikė slapta labdaringa mokykla, kuriai vadovavo T. Goesytės. Ji „pati apie 10 metų mokytojavo, skiepydama meilę ir pagarbą gimtajai kalbai“ [27,32 ]. 1896-1907 m. tautinio judėjimui stiprinimui ir plėtojimui buvo svarbi ir L. Didžiulienės veikla. Gyvendama Mintaujoje, ji laikė bendrabutį, kuris tapo „lietuviškos veikos centru ne tik Mintaujoje, bet ir Rygos miesto apygardoje. Tokio lietuviško centro spaudos draudimo metu daugiau niekur nebuvo“ [27, 88]. Rašytoja globojo pažangius lietuvius moksleivius, todėl „žymi dalis Didžiulienės pensiono gyventojų jau gimnazijoje pasižymėjo politine, publicistine ir net revoliucine veikla. Daugelis jų vardų žinomi kaip tautos atgimimo pionieriai: A. Smetona, V. Požėla, Šlapelis, Vaičkus, V. Kapsukas, J. Tūbelis, K. Jasiukaitis, I. Vienažinskis, P. Kairiūkštis, V. Janulaitytė, K. Baronas“ [27, 89]. Čia gyveno ir mokėsi L. Vienažinskaitė, Gruzdytė, Staniulytė, Veikytė, Gaigalaitė. Iš viso Mintaujoje mokėsi ir L. Didžiulienės pensione gyveno 89 lietuviai [ 25,25].

XX a. pradžioje moterys siekė dalyvauti ir slaptųjų būrelių veikloje, nors sekėsi sunkiai. Visuomenė jomis nepasitikėjo, baiminosi, kad išplepės apie būrelio pasikalbėjimus“ [23, 13]. F. Povickaitė ištekėjusi už inžinieriaus J. Bortkevičiaus, tarnavusio Vilniaus gubernijos Karo apygardos intendantūroje inžinieriumi techniku, nuo 1900 m. kartu su vyru dalyvavo Vilniaus inteligentų lietuvių būrelio, vėliau praminto Dvylikos apaštalų vardu, pasitarimuose ir veikloje. Tai buvo pirmoji ir vienintelė moteris, kuri dalyvavo visuose inteligentų susirinkimuose. Matulionis, pakviesdamas ją dalyvauti, pareiškė: „Tamsta esi išimtis“ [23,14]. Nors moterys Dvylikos apaštalų būrelio susirinkimuose nedalyvavo, tačiau aktyviai reiškėsi įvairiose jo organizuojamuose renginiuose Vilniuje, skleidė lietuvybę. Viena jų veiklos kryptis buvo lietuviškų giesmių giedojimas Vilniaus bažnyčiose. Bortkevičių bute rinkdavosi giedotojai: trys seserys Kasakauskaitės, Ūsaitė, F. Bortkevičienė, jos sesuo Okuličienė, J. Vileišis, P. Gaidelionis ir kiti [23,14]. Jie eidavo per bažnyčias ir mišių metu giedodavo lietuviškas giesmes. Iki pat 1905 metų Bortkevičių namas buvo Vilniaus lietuvių inteligentų susibūrimų ir tautinio judėjimo centras [27, 131]. Jis buvo ir neorganizuoto moterų judėjimo centras. E. Vileišienė, S. Smetonienė, M. Piaseckaitė (Šlapelienė), Brazaitytė, B. Šėmaitė (Biržiškienė), Damaševičienė, F. Purickaitė-Kasperskienė 1904-1905 metais slaptai rinkdavosi į susirinkimus pas F. Bortkevičienę, aptarti visuomenines ir moterų veiklos problemų [27, 136]. F. Bortkevičienė ragino moteris mokytis lietuvių kalbos ir jungtis į tautinį judėjimą. B. Biržiškienė nurodė, kad lietuvių kalbos nemokėjo, tačiau 1905-1907 metais, pradėjusi bendrauti su Vilniaus inteligentai ir paraginta F. Bortkevičienės, ėmė mokytis [27, 9].

XX a. pradžioje tautinis judėjimas perėjo į politinės sklaidos etapą, kai pradėjo kurtis partijos. 1896 m. įsteigta Lietuvos socialdemokratų partija į programą įrašė abiejų lyčių politinį lygiateisiškumą. Tai buvo pirmas žingsnis pradėti kalbėti apie moterų vietą visuomenėje. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Lietuvos socialdemokratų partijoje buvo moterų: V. Didžiulytė-Albrechtienė, B. Biržiškienė, Griniuvienė. Tikslaus jų skaičiaus nustatyti nepavyko. Didesnę įtaką moterims darė varpininkai, nes jos nuo XIX a. pabaigos dirbo kartu. Radikalūs varpininkai 1902 m. įkūrė Demokratų partiją. Partijos narėmis buvo F. Povickaitė-Bortkevičienė, T. Goesaitė (Goesytė), G. Petkevičaitė-Bitė, E. Putvinskaitė-Gruzdytė, J. Višinskienė-Mikuckaitė, M. Zauniūtė [12, 180]. Demokratų partijos programos projekto II skyriuje Mūsų reikalavimai numatyta kovoti už abiejų lyčių politinę ir švietimo lygybę: „Reikalauti idant mūsų visuose pavietų miestuose būtų įsteigtos vyrų ir mergaičių mokyklos gimnazijos. Stojant į šias mokyklas, turi būti atmestos visos varžančios sąlygos: tikėjimas arba kilmė“ [9,7].

1904-1905 m., smarkiai pasikeitus socialinei ir politinei padėčiai Rusijos imperijoje, keitėsi ir moterų padėtis. Jos ne tik stebėjo, vertino, bet ir pačios pradėjo aktyviau reikštis visuomeninėje ir politinėje veikloje. Lietuvoje išsilavinusios merginos būrėsi į kuopeles, domėjosi krašto istorija, politikos ir visuomenės mokslais. Spaudoje dažnėjo teiginių, kad ir sodžiuje turėtų atsirasti moterų inteligenčių, dirbančių visuomeninį darbą [27,1]. Aktyvus Lietuvos moterų judėjimas, viešesnė jų visuomeninė ir politinė veikla prasidėjo tik 1905 metų pavasarį. 1905 m. birželio 13 d. išsilavinusios Socialdemokratų ir Demokratų partijų narės surengė pasitarimą Šiauliuose, kuriame priėmė nutarimą įkurti Informacinį centrą. Centras turėjo rinkti medžiagą apie kitų kraštų moterų judėjimus, parengti ir sušaukti pirmą visos Lietuvos moterų susirinkimą. Susirinkimas vyko 1905 m. rugsėjo 22-23 dienomis. Jame buvo įkurtas Lietuvos moterų susivienijimas, išrinkta valdyba, į kurią įėjo: F. Bortkevičienė, O. Pleirytė-Puidienė ir S. Landsbergaitė. Susirinkimas parengė ir priėmė susivienijimo programą, kurioje buvo numatyta: 1. Iškovoti autonomiją Lietuvai etnografinėse ribose su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, slaptu, tiesioginiu balsavimu; 2. Iškovoti lygias moterų ir vyrų teises; 3. Susivienijimo nariais gali būti ir moterys, ir vyrai [7,9].

Galima teigti, kad partijų atstovai, įtraukdami moteris į savo veiklą, suprato moterų, kaip socialinės jėgos, galią. Tai liudija 1905 m. antrojo pusmečio partijų ir moterų judėjimo lyderių veikla, susijusi su 1905 m. spalio 17 d. caro Nikolajaus II išleistu manifestu, leidusiu susirinkimus ir organizacijas. Lietuvos inteligentai, 1905 m. spalio 19 d. susirinkę Vilniaus žinių redakcijoje, nutarė pasinaudoti paskelbtomis pilietinėmis laisvėmis ir sušaukti lietuvių suvažiavimą Vilniuje. Į organizacinį suvažiavimo komitetą įėjo dvi moterys: F. Bortkevičienė ir O. Sapkauskaitė. F. Bortkevičienė dėl nesutarimų organizaciniame komitete kartu su A. Domaševičiumi ir V. Sirutavičiumi norėjo iš jo išeiti, tačiau P. Vileišis įtikino ją likti. Šis faktas rodo, kad F. Bortkevičienė buvo svarbus ir įtakingas asmuo Demokratų partijoje ir apskritai visuomenėje. Didžiajame Seime dalyvavo G. Petkevičaitė, F. Bortkevičienė ir O. Sapkauskaitė, O. Brazauskaitė, K. Jonelytė ir kitos. O. Brazauskaitė išdėstė moterų ir vyrų lygybės principus, kurie turėtų būti įgyvendinti nepriklausomoje Lietuvoje [7, 6]. Didžiojo Seimo metu buvo įkurta Lietuvos valstiečių sąjunga. Jos Centro komiteto reikalų vedėja buvo F. Bortkevičienė. Šios moters iniciatyva sąjunga Seimui pasiūlė į rezoliuciją įtraukti punktą, kuriame būtų įteisintas visiškas abiejų lyčių politinis lygiateisiškumas. Valstiečių sąjungos pasiūlymu 1–ajame Lietuvos autonomijos punkte buvo numatyta: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, slaptu, tiesiu balavimu, neskiriant lyties, tikėjimo, tautybės“ [3, 341]. G. Petkevičaitė, prisimindama Didįjį Vilniaus Seimą ir F. Bortkevičienės vaidmenį jame, rašė: „Didžiajame Seime savo akimis išvydau, kiek iniciatyvos, energijos, pasiaukojimo dėjo tada F. Bortkevičienė <…> Nors viešai susirinkime ji balso nekėlė, bet puikiai orientavosi to meto politiniuose klausimuose, nesiliovė tartis su atskirais veikėjais ir remti juos naudingais svarbiam susirinkimui nurodymais ir patarimais“ [5,5]. Seimui pasibaigus, F. Bortkevičienė, davusi keletą elementorių, Seimo nutarimų ir laikraščių, pasiuntė J. Tamkytę-Damijonaitienę, dalyvavusią Seime, į Hopeno dvarą organizuoti kumečiams lietuviškos mokyklos. [27,151]. Taip moterys įgyvendino Vilniaus Seimo nutarimus dėl lietuviškų mokyklų kūrimo ir lietuvių kalbos mokymo jose.

1905 m. susikūrė ir Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimas, kuris į savo programą įtraukė punktą: „Atstovai į parlamentą renkami lygiu, tiesiu, slaptu, priverstiniu balsavimu be skirtumo tikėjimo, tautybės, lyties ir luomo“ [17,12]. 1905 m. gruodžio 11 d. caras paskelbė Valstybės dūmos rinkimų įstatymą, kuriuo moterys rinkimų teisės negavo. 1905 m. gruodžio pabaigoje vyko Geležinkeliečių sąjungos organizuotas mitingas, kurio sekretorė buvo F. Bortkevičienė. Mitinge priimtoje rezoliucijoje moterys reikalavo sulyginti moterų ir vyrų politines teises, pakeisti socialinę ir teisinę moters padėtį. Po mitingo žandarai F. Bortkevičienės bute padarė kratą.

Suvažiavimas vyko 1907 m. rugsėjo 23-24 d. Jame išryškėjo ne tik įvairios politinės srovės, bet ir skirtingų moterų socialinių sluoksnių veikla bei siekiai. Išsilavinusios aukštuomenės moterys dirbo kultūrinį, švietimo, politinio sąmoninimo darbą. Viduriniojo sluoksnio (amatininkų, prekeivių) moterys kėlė šiuos klausimus: ekonominio ir ūkinio savarankiškumo, uždarbio, geresnių darbo sąlygų, mokslo gimtąja kalba, abiejų lyčių lygiateisiškumo ir kt. Darbininkės ir kaimo moterys siekė: 1) išsivaduoti iš vyrų priespaudos; 2) įgyti elementarių teisių; 3) mokytis gimtąja kalba; 4) įtvirtinti Bažnyčios svarbą visuomenėje; 5) uždrausti prekiauti alkoholiu [22,6]. Dėl Rusijos administracijos varžymų moterys negalėjo svarstyti jokių politinių klausimų, tačiau suvažiavimo rezoliucijoje reikalavo, kad moterų teisės būtų sulygintos su vyrų. Suvažiavime buvo nutarta steigti Lietuvos moterų sąjungą, buvo išrinkta valdyba iš Kauno ir Vilniaus delegačių. Ji turėjo parengti Moterų sąjungos įstatus. Po suvažiavimo išrinktoji taryba skilo į pasaulietinį demokratų ir katalikišką sparną. Po moterų suvažiavimo demokratai ir socialdemokratai turėjo pripažinti, kad susikūręs Krikščionių demokratų susivienijimas per trumpą laiką išplėtė veiklą tarp moterų ir tokiu būdu suskaldė moterų judėjimą. Nors moterų suvažiavimas nepritarė atskiro žurnalo moterims leidimui, tačiau 1910 m. išėjo Lietuvaitė, 1911 m - Žibutė. Ypač radikalus buvo pasaulietinis moterų žurnalas „Lietuvos ūkininko“ priedas Žibutė, kuris suvaidino svarbų vaidmenį, žadinant moterų sąmoningumą. Jį redagavo G. Petkevičaitė. Priedas ėjo iki 1913 metų. Dauguma kaimo vyrų piktinosi skleidžiamomis idėjomis: „Stebėtinas ir neįmanomas noras mergų įgyti lygias su vyrais teises <…> Drįsta skleisti moterų teises. Jos, aklai tikėdamos, krypsta iš savo kelio“ [18,16].

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, 1917 m. balandį Lietuvių Tautos Taryba nutarė gegužės 27 d. sušaukti visos Rusijos lietuvių suvažiavimą Petrapilyje. Į suvažiavimo organizacinį komitetą įėjo F. Bortkevičienė. Ji Petrapilio Seimo metu dirbo švietimo komisijoje. O. Brazauskaitė Lietuvių moterų laisvės sąjungos Voronežo kuopos vardu pasveikino seimą ir nurodė, kad moterys reikalauja, jog būtų vykdomas 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimas ir Lietuvių Tautos Tarybos nutarimas Nr.7, kuriais moterims buvo pripažintos visiškos politinės teisės [11,2]. Seimo priimtoje rezoliucijoje buvo skelbiama, kad „nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos Respublikoje turi būti pripažinta visiems be tautos ir lyties skirtumo lygios pilietinės teisės <…> Lietuvos valdymo būdą ir visą tvarką turi nustatyti sušauktas visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu Steigiamasis Lietuvos seimas“ [21,1]. Taigi Petrapilio seime moterys dar kartą iškėlė reikalavimą, kad moterys turėtų tokias pačias politines ir pilietines teises kaip ir vyrai.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. posėdžiavusi Vilniaus konferencija buvo svarbi tautiniam judėjimui, nes čia išrinkta Karšto Taryba, turėjusi patariamąją teisę Oberosto valdžiai. Moterys į konferenciją nebuvo pakviestos, o tai reiškė, kad partijų lyderiai nepripažino Didžiojo Vilniaus Seimo ir Petrapilio Seimo nutarimų moterų klausimu. Į tai sureagavo Šiaulių ir Vilniaus moterys: jos įteikė konferencijos organizaciniam komitetui protestą reikalaudamos paaiškinti, kodėl moterys nebuvo pakviestos į konferenciją, ir kad kooptavimo būdu jos būtų atstovaujamos Lietuvos Taryboje. Moterų protestą konferencijoje perskaitė demokratas A. Povylius. Konferencijos sudaryta komisija (išsiaiškinti priežastis, kodėl ne visi nariai atvyko į konferenciją) apgailestavo, kad moterys nebuvo pakviestos, o prezidiumo narys J. Šaulys konferencijos dalyviams paaiškino, kad „nutarimas dėl moterų nepakvietimo buvo ne principinis, o tik pripuolamas“ [8,13]. Todėl moterys negalėjo dalyvauti Lietuvos Tarybos veikloje, nors konferencijos rezoliucijoje buvo numatyta, kad Taryba galės būti papildyta kooptavimo būdu. Reikalavimą įtraukti moteris į Lietuvos Tarybą su 20 000 parašų 1918 m. vasario 17 d. Katalikių moterų organizacija įteikė Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkui A. Smetonai [10,1]. Pasauliečių moterų organizacija Lietuvių moterų laisvės sąjunga nepritarė tokiems katalikių veiksmams tikėdama, kad Valstybės Taryba greitu laiku suteiks joms politines teises [20.1]. Valstybės Taryba moterų reikalavimų nesvarstė, nes 1918 m. pabaigoje, prezidiumo vicepirmininkas S. Šilingas nurodė, kad „moterys reikalauja savo atstovėms vietų Lietuvos Taryboje“ [13,5].

Galutinai Lietuvos Tarybos pozicija dėl moterų dalyvavimo valdymo sistemoje išryškėjo 1918 m. pabaigoje, kai M. Sleževičius norėjo Maitinimo ministerijos ministre skirti F. Bortkevičienę. Tada Lietuvos Tarybos prezidiumo sekretorius J.Šernas teigė: „Moterys iki šiol nedalyvavo pas mus politikoje. <…> Paskyrus moteris į kabinetą, gali sugadinti jos vardą“ [13,5 ]. Buvo ir priešinga pozicija, kurią išreiškė S. Šilingas teigdamas, jog „Lietuvoje moterys labiau gerbiamos kaip užsieny. Jos kabineto autoriteto nesugadins“ [13,5]. Moterys, negavusios vietų nei Lietuvos Valstybės Taryboje, nei vyriausybėje, nutarė pradėti rengtis Steigiamojo Seimo rinkimams, nes Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras J. Tūbelis, spresdamas dėl F. Bortkevičienės tinkamumo eiti ministrės pareigas, teigė: „Šį klausimą mes negalime spręsti – moterų teisės paaiškės tik Steigiamajame Seime“ [13,5].

Taigi, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Anglijos, Vokietijos, kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių moterys rinkimų teisę gavo 1918 – 1919 m. Anksčiausiai, 1906 metais visiškas politines teises gavo Suomijos moterys. 1907 m. vykusiuose pirmuosiuose rinkimuose buvo išrinkta 19 moterų į 200 narių parlamentą. Tai sudarė beveik 10 procentų parlamentarų. Suomijos socialdemokratų partijai priklausė 12 moterų. 1907 m. politines teises gavo Norvegijos moterys, tačiau rinkėjos priklausomai nuo gaunamų metinių pajamų turėjo mokėti mokestį valstybei. 1915 m. Danijos konstitucija suteikė visiškas politines teises kiekvienam piliečiui, sulaukusiam 25 metų amžiaus. Tik po Antrojo pasaulinio karo politines teises gavo Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Šveicarijos moterys.

1.Bortkevičienė, Felicija. Autobiografija. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau LNMMB RS), f. 68-2.

2.Cit. Aleksandravičius, Egidijus; Kulakauskas, Antanas. Lietuva carų valdžioje XIX amžiuje. Vilnius, 1996.

3.Čepėnas, Pranas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Vilnius, 1992, t. 1.

4.Dambrauskas, Aleksandras. Keli žodžiai apie apšvietimą mergaičių. Tėvynės sargas, 1900, Nr.10/11., p. 30.

5. G. Petkevičaitės atsiminimai apie Feliciją Bortkevičienę. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau LL ir TIB RS), , f.30-26.

6. Įvairių asmenybių laiškai P. Vileišiui. Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius ( toliau VU RS), f.1, f.641.

7.Mašiotienė, Ona. Moterų politinis ir valstybiniai – tautiškas darbas 1907-1937 m. Kaunas, 1938.

9. Lietuvos demokratų partijos projektas programai. VU RS, f. 1-614.

11.Lietuvos moterys ir Seimas. Santara, 1917, birželis.

14.Moterų klausimas. Iš Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1981, t. 8.

15.Moterų klausimas. Lietuvių laikraštis, 1905, Nr. 44–45.

16.Olšauskas, Konstantinas. LKD susivienijimas. VU RS, f.1, C-27.

18.Petkevičaitė, Gabrielė. Archyvas. Mirties jubiliejus. LL ir TIB RS, f. 30-32.

19.Petkevičaitė, Gabrielė. Laiškas Tumui, VU RS ,F.1, d.228.

22.Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo 1907 m. Kaune prisiminimai. Lietuvos žinios, 1937, gruodis.

23.Toliušis, Zigmas. Felicija Bortkevičienė. LNMMB RS, f. 166-15.

24.Ruseckas, Petras. Mano atsiminimai apie pirmąsias LVS dienas ir dr. K. Grinių. Iš K. Griniaus jubiliejinis Varpas, Kaunas, 1926.

25.Sąrašai mokinių, gyvenusių L. Didžiulienės bute Mintaujoje, MA RS, f. 99-11.

26.Smalstys. Keli žodžiai apie Lietuvos inteligentes. Vilniaus žinios, 1905, vasario 19.

28.Visą gyvenimą su spauda. Trimitas, 1933, rugsėjis.

29.Žiburėlio atsiradimo tikra istorija. Pirmieji Žiburėlio nariai. MA RS, f.190-33.