17 amžiaus pabaigoje J.Lokas teigė, kad net abu dirbantys tėvai negali išlaikyti daugiau nei dviejų vaikų. Įvairiose Anglijos paprapijose tuo metu vaikai sudarė nuo 42% iki 53% visų vargšų, kuriuos rėmė parapijiečiai. Šių vargšų tarpe 25% sudarė vaikai iki 10 metų amžiaus. 19 amžiaus pradžioje Anglijoje ir Velse parapijos nuolat išlaikydavo apie 195,000 vaikų. Būtent vaikai tapdavo ta priežastimi, kodėl tėvai nebegalėdavo išmaitinti šeimos ir atiduodavo keletą vaikų į našlaitynus, ar išstumdavo juos tiesiog į gatvę. Tai patvirtina ir šių dienų tyrinėjimai. Istorikė Olwen Huwton teigia, kad 18 amžiuje Prancūzijoje keletas vaikų iki ketverių metų amžiaus neturtingai šeimai reiškė ekonominę katastrofą: vaikai negalėjo savęs išlaikyti, nes buvo per maži ir dirbti, ir ubagauti. Garsi skurdo tyrinėtoja, istorikė Natali Zemon Davis pagal 1552 metų neturtingų Londono šeimų sąrašą taip pat nustatė, kad iš 400 šeimų,- 350 šeimų turėjo daugiau nei du vaikus. Šiuo atveju, negelbėjo ar šeimos galva turėjo darbą ar ne. Jei šeima augino daug mažų vaikų - išgyventi buvo neįmanoma ir todėl pamestinukų skaičius buvo tiesiogiai susijęs su skurdu. T.y. dauguma neturtingų šeimų vienu metu vidutiniškai galėjo auginti ne daugiau nei du vaikus - kitus atiduodavo prieglaudoms. To meto Vakarų Europos visuomenės tokią šeimos nuostatą palaikė ir mažų vaikų problemą sprendė kurdamos kūdikių ir vaikų namus. Tarp 1740 - 1780 metų beveik visi tuo metu Limožo prieglaudose esantys pamestinukai turėjo tėvą ir motiną, Milane - trečdalis, Maskvoje ir Peterburge - daugiau nei pusė pamestų vaikų turėjo šeimas. Tarp pamestinukų egzistavo tam tikri lyties skirtumai. Jei tėvams reikėjo rinktis, kurį vaiką atduoti į prieglaudą, juo paprastai tapdavo mergaitė. 17 amžiaus viduryje Neapolio prieglaudose 58 berniukams tekdavo 100 mergaičių.

Nuo 16 amžiaus pamestinukų skaičius nuolat augo. Vaikus pamesdavo visose šalyse - Prancūzijoje, Belgijoje ir Portugalijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Austrijoje. Pasak demografų, 19 amžiaus viduryje Europoje kiekvienais metais motinos palikdavo virš 100.000 kūdikių. Tuo pačiu iš pamestinukų ir jų socialinės globos, sau pragyvenimą pelnė tūkstančiai moterų, mat kūdikių namų ir prieglaudų vadovybė samdė jas kaip žindyves.

Apleistų kūdikių mirtingumas buvo milžiniškas. 9 iš 10 vaikų iki 3 metų amžiaus prieglaudose mirdavo. 1739 metais buvo įsteigta Londono pamestinukų ligoninė. Iki 1750-ųjų čia priimdavo tik 150 kūdikių kiekvienais metais, tačiau kai po 6 metų ligoninės durys buvo atvertos visiems, norintiems palikti savo vaikus - kūdikių skaičius išaugo iki 1500. Per sekančius penkerius metus du trečdaliai iš jų mirė. 19 amžiaus Anglija buvo susijusi ir su eile skandalų, kuomet provincijoje taip vadinamose kūdikių fermose jų prižiūrėtojai pamestinukus net žudė.

Pamestinukų atžvilgiu Vakarų Europos visuomenės imdavosi ir įvairių kitų įniciatyvų. Į pamestinukus dažnai buvo žiūrima kaip į jėgą, galinčią našiai ir pigiai dirbti. Tai nebuvo nauja. Dar 16 amžiuje Leideno siūvyklose dirbo paaugliai iš prieglaudų, o tarp 1638 - 1871 metų iš skirtingų Anglijos darbui Leidene buvo  atsiūsti apie 8000 pamestinukų. 18 amžiaus antrojoje pusėje Anglijoje ir Airijoje kūrėsi taip vadinami Pramonės namai, kuriuose apgyvendindavo paauglius pamestinukus ir juos įdarbindavo fabrikuose. Nuo 1780 metų šiuos namus pradėta vadinti Pramonės mokyklomis. Tokios mokyklos buvo steigiamos ir Prancūzijoje. 1789 metais vien Lionas jų turėjo 6.

18 amžiaus pradžioje prieglaudų skaičius išaugo ne tik dėl nuolat augančio pamestinukų skaičiaus, bet ir dėl minėto valstybės požiūrio į juos. Tuomet prieglaudose išgyvenę vaikai pradėti traktuoti kaip tinkamiausi sunkiam juodam darbui - armijai, jūrų laivynui ir kitiems, ištvermės reikalaujantiems užsiėmimams. 1780 prancūzų publicistas rašė, kad pamestinukai, įpratę mirtį stebėti kasdien, todėl suaugę žvelgia į pavojus su visišku abejingumu. Žurnalisto nuomone, jie labiausiai tinka kariuomenei ir naujų kolonijų apgyvendinimui. Panašios mintys apogėjų pasiekė Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu. Dantono teiginys, kad "vaikai pirmiausia priklauso valstybei, o po to šeimai" ir Robespjero - "valstybė savo vaikus turi auklėti pati ir neturėtų to patikėti nei šeimai, nei atskiriems individams" paskatino visuomenę galvoti, kad gerai sutvarkyta pamestinukų priežiūros sistema gali ne tik išgelbėti šeimas nuo visiško skurdo, bet ir pasitarnauti valstybei. Pamestinukai pradėti vadinti "nacijos vaikais". Pavyzdžiui, 1811 metais Prancūzijoje buvo išleistas valstybės potvarkis, leidžiantis dvylikamečius berniukus iš prieglaudos siūsti tarnauti į karinį laivyną. Tokia valstybės ir visos visuomenės nuostata ir toliau neskatino vargingai gyvenančių tėvų išlaikyti savo vaikus namuose bet kokiomis sąlygomis ir bet kokia kaina.

Visgi nuo 19 amžiaus vidurio Vakarų Europoje keitėsi požiūris ir į pamestinukus bei prieglaudas. Visų pirma pradėta teigti, kad išnaudoti šių mažų vaikų darbą yra amoralu. Kita vertus, našlaitynų steigimas ir jų išlaikymas tik skatina tėvus apleisti savo vaikus. Tad nuo šiol, tėvai pradėti raginti rūpintis ir auginti savo vaikus patys, o ne anonimiškai palikti juos prie prieglaudos durų.

Panašus požiūris į vaikus egzistavo ir to meto Lietuvoje. Nežiūrint į tai, kad XIX amžiaus Lietuvoje buvo vos keletas vaikų globos namų, juose kaip ir Vakarų Europoje, absoliučią daugumą sudarė tėvus turintys pamestinukai,  o ne našlaičiai. Tai patvirtina ir statistika apie Vaikelio Jėzaus globos namuose Vilniuje gyvenusius pamestinukus.

 

 

Skurdas ir pamestinukai tiesiogiai siejosi ir XIX amžiaus Lietuvoje. Buvęs kareivis Fiodoras Afansjevas, nebeįstengęs išmaitinti savo sūnaus Petro, paprašė Telšių parapijos klebono atiduoti dešimtmetį berniuką į Kauno vaikų prieglaudą. Belieka pridurti, kad nesantuokinius vaikus į prieglaudas Lietuvoje dažniau atiduodavo miestietės. Absoliučia dauguma atvejų, valstietės juos nužudydavo arba pagimdžiusios tiesiog palikdavo laukuose ar tvarte.

Nors Vakarų Europoje buvo labai išplitusi globos namų sistema ir valstybė ėmėsi įvairių kitų priemonių šių vaikų atžvilgiu, beglobių vaikų skaičius vis tiek buvo labai didelis. Tai buvo taip vadinami "gatvės vaikai" ir Londono gatvėmis nuolat šlaistėsi apie 30.000 benamių. 19 amžiaus viduryje Paryžiuje apleistų ir neregistruotų ir negyvenančių globos namuose vaikų, buvo daugiau, nei prieš Revoliuciją. Kaip teigė amžininkai, nei kalba, nei išvaizda, nei elgesys nebylojo, kad - tai vaikai. Dauguma jų darė nusikaltimus, kėlė grėsmę visuomenei apskritai, todėl buvo bandoma surasti būdų neutralizuoti šias vaikų minias. 1833 metais Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje ir Anglijoje buvo veikiama pagal vieną ir tą pačią shemą: t.y., kuriami namai kaime ir ten apgyvendinami iš gatvių surinkti benamiai. Tokiu būdu buvo stengiamasi atriboti juos nuo neigiamos miesto įtakos. Kita filantropų iniciatyva siejosi su pastangomis surasti šiems vaikams naujus tėvus, nors ir buvo įtariama, kad globėjų šeimos vaikus priima tik dėl pigios darbo jėgos. Iš tiesų, panašu, kad taip ir buvo. Tarp 1870 ir 1914 metų iš Britanijos į Kanadą buvo išvežta apie 80.000 beglobių ir dauguma jų buvo apgyvendinti fermerių šeimose. Tačiau anglai manė, kad vaikams vis tiek geriau gyventi ir dirbti šeimose, nei gimtojoje šalyje miegoti gatvėse ar dirbti fabrikuose.