Istoriniai šaltiniai liudija, kad 18 amžiuje Europoje keletas milijonų vyrų bei moterų - ypatingai moterų - niekada nesusituokdavo. Nežiūrint į tai, kad ši milžiniška socialinė grupė egzistavo realiai, dauguma tradicinių istorinių darbų analizuoja moteris išskirtinai kaip ištekejusiais, t.y. aptardami jų padetį šeimoje. Taip pat čia vyrauja įsitikinimas, kad netekėjusios moterys - tai išimtinai vienuolės, nors istoriniai faktai byloja, kad absoliuti dauguma vienišų moterų nestodavo į vienuolyną. Kitas istoriografijoje įsitvirtinęs stereotipas teigia, kad 16 - 18 amžių vienišės - tai bažnyčios medžiojamos ir ant laužų deginamos raganos. Taigi, koks gi iš tiesų buvo netekėjusių moterų gyvenimas 17 - 19 a. Europos visuomenėse?

Žymi britų istorikė O.Hufton teigia, kad neigiamas senmergės įvaizdis literatūroje buvo pradėtas formuoti jau nuo 18 amžiaus. 19 amžiuje toks įvaizdis atsispindėjo ne tik grožinėje literatūroje, bet ir dienraščių puslapiuose, karikatūrose. Čia ji vaizduojama, kaip neišvaizdi, daugiau ar mažiau isteriška ir dažnai nesveika moteris. Tai galima sieti su tendencija, kad netekejusių moterų skaičius 19 amžiuje nuolat augo, kol galų gale sąmoningas moterų apsisprendimas netekėti tapo vos ne socialine problema. Nežiūrint į iš pirmo žvilgsnio sudėtingesnį ir komplikuotesnį vienišos moters egzistavimą, istoriniai faktai liudija, kad dalis 18 a. senmergių sąmoningai rinkosi vienišą gyvenimo būdą. Neretai Vakarų Europos visuomenėse toks pasirinkimas buvo naudingas ir vienišų moterų šeimoms. Tėvai ar artimi giminaičiai patys ragino merginas neištiketi, ir tam jas ruošė nuo pat vaikystės. Kartais tai buvo daroma tuomet, kai brolis nevesdavo ir jo sesuo bendruose namuose atlikdavo tartum surogatinės žmonos - namų šeimininkės vaidmenį. Miesto elito šeimose dukterys  kartais buvo raginamos neištekėti tam, kad išvengti šeimos turto, t.y. palikimo dalybų. Panašias atvejais moterys siekė sukurti palankesnes sąlygas savo šeimos vyrams. Senmergės iš pakankamai turtingų namų dirbo daugelį darbų ir tai nepriklausė nuo to, ar namuose buvo nusamdyti tarnai. Tokioms vienišoms seserims patikėdavo darbus, kurių eilinis samdinys negalėjo dirbti vien dėl savo menko išsilavinimo. T.y. šios moterys siuvinėdavo auksu vyrų nosines, stalo servetelės, naktinius marškinius, ruošdavo delikatesinius, sudėtingus patiekalus, pirkdavo turguje kokybiškus produktus pačiomis pigiausiomis kainomis. Be to, joms būdavo patikimos visos namų ūkio biudžeto paslaptys ir smulkmenos. Jaunesni broliai ir seserys šiose šeimose egzistuodavo lyg nevedusių brolių ir neištekėjusių seserų vaikai ir mokslininkų nuomone, tokios šeimos tarpusavio santykiai emocine prasme prilygo santykiams įprastoje šeimoje. Dar daugiau. Spręsdamos ir tvarkydamos daugelį joms patikėtų svarbių šeimos reikalų, senmergės jautėsi padėties šeimininkėmis ir nesijautė nuskriaustos likimo. Tai galima paaiškinti tuo, kad iš esmės jos užpildė savo gyvenimus lygiai tokiomis pat pareigomis, sprendimo galiomis bei emocijomis kaip ir ištekėjusios moterys. Emocine prasme broliai joms atstojo vyrus, o daug jaunesni šeimos vaikai - savus vaikus. Čia vėl gi derėtų prisiminti specifinius, skirtingus nei šiandieniniai tėvų ir jų vaikų santykiai, bei jau aptartą Vakarų Europos visuomenių požiūrį į vaikus, kurie 18 a. dar nebuvo šeimos epicentras.Visgi dauguma mokslininkų teigia, kad vienišės buvo didesnės ar mažesnės aukos ir priklausė nuo tėvų, brolių, gimnaičių valios. Moterys be santuokos ir šeimos paprastai buvo įtarinėjamos visomis kaime vykstančiomis nelaimėmis. 16 - 17 amžiuose ūkio padegėjomis Prancūzijoje labai dažnai buvo apkaltinamos vienišos moterys ir tik ištekėjusi moteris galėjo tikėtis visokeriopos aplinkinių pagalbos.

            Iki 19 a. V. Europoje santuoka vidutiniškai trukdavo nuo 16 iki 20 metų ir moterys paprsatai savo vyrus pergyvendavo, todėl našlės sudarė dar vieną vienišų moterų grupę. Literatūroje jos irgi turėjo savą įvaizdį, t.y. jos paprastai buvo vaizduojamos kaip senos kukliai gyvenančios ir besialgiančios moterys. Olandų istorikės Anne E.C. McCants duomenimis pakartotinai neištekėjusios našlės ekonominiu požiūriu gyveno prasčiau, nei tos kurios sukūrė šeimas. Pakartotinos moterų našlių vedybos labai priklausė nuo to, kokia turto paveldėjimo teise moterys privalėjo paklusti. 16 -17 a. Prancūzijoje, Italijoje našlės disponavo tik savo atsinešta iki vedybų mergautine dalimi. Italijoje vedybos reiškė, kad moterys nuteka į vyro šeimą. Našlės turtu čia disponavo mirusio vyro šeima, kuri rūpinosi turto panaudojimu bei vaikų paveldėjimu. Palikęs testamentą vyras galėjo sulaužyti šią taisyklę ir suteikti našlei išskirtinę galimybę disponuoti turtu ir po jo mirties, bet ir ši išimtis nebegaliojo, jei našlė vėl ištekėdavo. Italijoje našlė oficialiai nebuvo ir savo vaikų, kaip būsimų turto paveldėtojų, globėja. Po vyro mirties ji galėjo būti atskirta nuo vaikų, galėjo netekti teisės gyventi buvusiame šeimos name ir naudotis tik savo atsineštu turtu. Teisę į vaikų priežiūrą našlė galėjo įgyti, jei velionis velionis vyras tai nurodė savo testamente. Tuomet, vyro šeima negrąžindavo marčiai našlei jos atsineštos dalies ir už tai palikdavo jai teisę gyventi buvusiuose jos ir vyro namuose drauge su vaikais. Testamente ši našlės pozicija buvo įvardijama nauju moters statusu šeimoje - donna et madonna. Kaip minėjau, svo testamente vyras galėjo ir visiškai ignoruoti žmoną. Tokiu atveju, našlė, atgavusi savo atsineštą dalį, po vyro laidotuvių privalėjo apleisti šeimos namus ir vaikus. Arba vyras galėjo numatyti testamente, kad motina gali globoti po jo mirties ne visus vaikus, dažniausiai mergaites. 16-17 a. Italijos našlės visiškai priklausė nuo vyro testamento. Beje net našlė su donna et madonna statusu, po naujų vedybų netekdavo teisės į vaikų priežiūrą. Įvykus naujai santuokai, mirusio vyro šeima nutraukdavo santykius su našlės staigiai ir negrįžtamai. Tuomet vaikai pereidavo į velionio vyro giminių globą, kurie toliau rūpinosi ir jų palikimu. Renesanso literatūroje tokios našlės, kurios ištekėdavo ir tokiu būdu netekdavo teisės į vaikų priežiūrą buvo vadinamos "žiauriomis motinomis", nes jos "apleido" savo vaikus.

 17 a. pab. - 18 a. antrą kartą ištekėjusios našlės teisė į vaikų priežūrą bei globą tapo kiek švelnesnė. Venecijos našlės pradėjo kreiptis į miesto Magistrato teismą ir kartais joms pavykdavo išsikovoti teisę į dalį mirusio vyro turtą ir vaikus. Tačiau ištekėjusių našlių padėtis vis tiek išlikdavo problematiška. Kita vertus, buvo našlių, kurioms vyro mirtis atverdavo pakankamai nepriklausomą gyvenimą nuo senų, nuobodžių vyrų. Kai kurios jų sukurdavo litertūrinius salonus arba išvykdavo misionierėmis į tolimus krašus. Bet laimingai suskilostę našlių likimai buvo išimtys.

 Visose to meto Europos visuomenėse po savo vyro mirties našlės netapdavo turtingesnės. Be to moterys, kurioms po vyro mirties likdavo jo skolos ir, jei jos turėjo mažą arbai visai neturėjo atsineštos dalies, galėjo pasikliauti tik savo rankų darbu ir greitai atsidurdavo elgetų sąrašuose.Bet kokiu atveju, po vyro mirties moterys privalėjo priimti vieną ar kitą sprendimą kaip gyventi toliau. Klausimai iškildavo netrukus po vyro laidotuvių: kokia finansinė padėtis, kaip ją tvarkyti? Ar gali ji gyventi buvusios šeimos name? Italijoje - kokie našlės santykiai su vaikais? Daugelio našlių problema buvo ta, kad jos nebeatgaudavo savo dalies iš vyro šeimos arba ji jau būdavo išnaudota dar vyrui gyvam esant. Kita vertus, turtingos našlės, kurios pagal vyro testamentą galėjo valdyti šeimos turtą ir po pakartotinų vedybų, sumažindavo savo vaikų iš pirmos santuokos palikimą naujai gimusių labui. Tai olandų teisėje jau buvo numatyta 17 a. Čia teigiama, kad: "ištekėjusi našlė turi aprūpinti dalimis, palikimu vaikus iš savo pirmos santuokos". Amatininkų žmonos susidurdavo su problema ar gildija, cechas leis jai tęsti vyro pradėtą verslą vyro vardu? Našlės, kurių vyrai išmaitindavo šeimą vien iš fizinio darbo, turėjo vos ne per naktį priimti sprendimą kaip išmaitinti save ir vaikus.

Jei 16-17 a. italų aristokratų našlės visiškai priklausė nuo vyro testamento, tai to laikotarpio anglų fermeriai sutvarkydavo reikiamus dokumentus, kuriais stengėsi apsaugoti žmonas nuo panašaus likimo. Anglijoje moterims buvo paliekama teisė auklėti vaikus iki vyriausio sūnaus pilnametystės. Po to našlei buvo garantuojama tam tikra gyvenama patalpa ir žemės dalis, kurią įdirbdavo sūnus bei ūkis, kurį taip pat prižiūrėdavo sūnus. Tačiau tokių našlių padėtis buvo labai netvirta, nes vėlgi priklausė nuo vaikų geranoriškumo. Tačiau ir fermerių žmonų likimas priklausė nuo konkrečios šalies turto paveldėjimo modelio: ar našlė pati galėjo disponuoti kartu su vyru užgyventą turtą ar ji turėjo grąžinti jį į mirusio vyro šeimą. Prancūzijoje 10 - 15% našlių ūkių valdė pačios našlės. Tačiau po keletos metų jų pavardės išnykdavo iš mokesčių mokėtojų sąrašų, nes ūkio valdymas pereidavo į suaugusio sūnaus rankas. Jei našlė gyveno nuomojamoje žemėje, kaip dažnai atsitikdavo Bretanėje ir Žemutinėje Saksonijoje, našlės turėjo teisę valdyti ūkį iki nuomos sutartis baigdavosi. Tuo tarpu Skandinavijoje, po vyro mirties žemės savininkas iš karto nutraukdavo sutartį ir našlę iškeldindavo. Visais atvejais, našlės po vyro mirties (jei ūkis buvo nenugyventas, o ji pati pakankamai energinga) dirbdavo už du: atlikdavo darbus, kuriuos darė ir vyrui esant gyvam ir tuos, kuriuos organizuodavo vyras (darbininkų samdymas, derliaus nuėmimo ir sutvarkymo priežiūra). Istorikų duomenimis (kiek tai įmanoma nustatyti pagal jų fragmentiškumą) visoje Vakarų Europoje viena iš penkių našlių pati išlaikė ir prižūrėjo pakankamai normalų ūkį, dvi iš penkių gyveno kiek vargingiau, nei vyrui esant gyvam, ir dvi našlės iš penkių skurdo ir priklausė nuo parapijos arba giminių išlaikymo. Tai neliečia našlių miestiečių arba tų, kurios po vyro mirties išvyko iš kaimo į miestą.

Miesto našlės sudarė įvairią moterų grupę. Miestas jas traukė galimybe greičiau ištekėti arba susirasti darbą. Geriausias būdas pragyventi pasiturinčiai našlei mieste buvo likusio nekilnojamo turto nuoma. Vaistininkų našlės taip pat turėjo neblogus išgyvenimo šansus. Užteko nusamdyti žmogų, kuris gamintų vaistus ir verslas nežlugdavo, kai tuo tarpu gydytojų našlės negalėjo tęsti vyro profesinės veiklos. Dvasininkų našlės sudarė ypatingą kategoriją. Protestantiškose šalyse nuo 17 a. jas privalėjo išlaikyti parapija. Kai kur buvo taikoma praktika, kad vietoje mirusio pastoriaus buvo renkamas naujas, nevedęs, kuris privalėjo vesti velionio našlę. Arba, dažniausiai Anglijoje, pastoriaus našlę turėjo įdarbinti bažnyčios kapitulos nariai kaip šeimininkę, ir tokiu būdu ji galėjo užsidirbti pragyvenimui. Miestuose amatininkų našlių likimą nuspręsdavo gildijos. Taip buvo Islandijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Daugelis našlių puikiai išmanė mirusio vyro verslą, tačiau viskas priklausė nuo to ar gildija leis jai tęsti pradėtą verslą vyro vardu. Amatininkų našlėms vienas svarbiausių klausimų buvo mirusio vyro skolų grąžinimas. Be to atlyginimo iš karto reikalvo jaunesni pameistriai ir visi kiti dalyvaujantys biznyje samdyti žmonės. Neretai dėl įvairių įsiskolinimų daugelis našlių buvo priverstos parduoti verslą tam, kad galėtų organizuoti laidotuves ir grąžinti skolas. Apskritai gildija turėjo dviprasmišką požiūrį į amatininkų našles. Iš vienos pusės jos turėjo galimybę ištekėti už samdomo amatininko ir tokiu būdu naujas vyras galėjo būti priimtas į gildiją kaip pilnateisis narys. Kita verus, gildija buvo suinteresuota produktų kokybe, o našlė ne visada tai galėjo užtikrinti kaip tokį pasitikėjimą įgijęs velionis. Be to, niekas nenorėjo konkurencijos, o naujo meistro - kaip našlės vyro - atėjimas į verslą ją sukurdavo. Nauji gildijos nariai (iki tol buvę samdomi meistrai) turėjo praeiti ilgą konkurencijos kelią iki pradėdavo savarankišką verslą. Tuo tarpu susituokęs su amatininko našle, toks vyras išvengdavo bandomojo laikotarpio ir turėjo būti priimamas pilnateisiu gildijos nariu. Kartais našlėms pavykdavo ištekinti savo dukras už amatininkų ir tokiu būdu verslas pereidavo į dukters ir žento rankas, bet iš esmės likdavo išsaugotas šeimoje. Arba tai atlikdavo sūnus. Vėlgi visa tai buvo įmanoma, jei gildija sutikdavo su šiomis sąlygomis. Lengviausia buvo našlėms, kurių vyrai vertėsi maisto gamyba. Bet ir tuo atveju įvairiuose kraštuose gildijos turėjo savus, skirtingus reikalavimus našlėms. Pvz. Anglijoje ir Vokietijoje tokių amatininkų našlės turėjo daugiausia lengvatų. Tačiau jei joms gildija leisdavo tęsti verslą ir gaminti dešreles, tai drausdavo užsiimti jų prekyba. Arba atvirkščiai. Daugelyje Šiaurės - Vakarų Europos miestų gildijos leisdavo našlėms verstis kepimo verslu, jei jos sumokėdavo gildijai mokestį ir pasižadėdavo neištekėti. Neretai, jei verslas našlėms pradėdavo ypatingai sektis, gildija uždrausadvo jos monopolį gaminti populiarų produktą, nes tai grasino finansiniais nuostoliais vyrams amatininkams. 1616 metais Vokietijoje našlei buvo uždrausta gaminti jos sumanytas bulkutes su mielėmis, nes jas ypatingai pirko Kalėdų metu. Visgi pačias nepalankiausias sąlygas tęsti velionio verslą turėjo italės. Statistiniais duomenimis per visą 18 a. čia buvo užregistruotos tik 44 našlės, kurios tęsė vyro darbą.

Visoje Vakarų Europoje daugiausia našlių buvo miestuose. Į miestus našlės vykdavo todėl, kad jaunesnės tikėjosi ištekėti, neturtingos - socialinės pagalbos, labdaros. Vidutiniškai jos sudarydavo 12% kiekvieno miesto namų ūkių.  Dar didesnis jų skaičius buvo Viduržemio jūros regiono miestuose. Kai kuriose Romos gatvėse, kur paprastai įsikurdavo amatininkai, našlės sudarydavo trečdalį gyventojų. Bolonijoje neturtingos našlės samdydavo bendrus kelis kambarius ir gyvendavo drauge. Jos užsiimdavo viskuo - valė, skalbė, patarnavo arba sunkiausiu metu elgetavo. Panašiai pragyvendavo ir neturtingos našlės kitose Europos dalyse. 1799 metais Airijoje našlės virš dvidešimties metų sudarė vieną penktąją visų suaugusių moterų  bendrą skaičių. Beveik kiekviename name iš trijų čia glaudėsi našlė. Dauguma jų buvo labai vargingos ir beraštės, tad gelbėjosi gyvendamos su panašaus likimo moterimis, nors jų nesiejo jokie giminystės ryšiai. Didelis našlių skaičių Airijoje istorikai aiškina tuo, kad visuomenėse, kuriose žymi dalis vyrų buvo žvejai - atsirasdavo ir daug našlių. Dalis jų žūdavo, dalis - turėdami galimybę judėti - negrįždavo į namus. 16 amžiuje Venecija buvo praminta moterų miestu, nes vyrai, dauguma jūreiviai, išplaukdavo į Šiaurės Ameriką, Naująją Žemę. Paliktos moterys vertėsi išmaldos prašymu, vogtų daiktų prekyba, prostitucija ir kontrabanda.

Tarp 17 - 18 a. vargšų sąrašų našlės ir vyrų paliktos moterys paprastai sudarė trečdalį. Didžiausias jų skaičius užfiksuotas Ispanijoje, kur tarp 1780 - 1800 metų jos sudarė pusę tarp visų ubagų, gaunančių labdarą. Tačiau didžiausios paramos neturtingos našlės galėjo tikėtis tik iš savo giminaičių - vaikų, seserų, brolių ar dėdžių, kurie nors minimaliai palaikydavo jų egzistenciją. Kai kuriose šalyse (Italijoje, Ispanijoje, Flandrijoje) našlės negalėjo tikėtis jokios giminių paramos. Po vyro mirties, jos automatiškai ir be jokių sentimentų buvo apleidžiamos visų artimųjų. Pastarieji globą našlėmis perleisdavo tiems, kurie užsiėmė labdaringa filantropine veikla.