XIX a. pirmojoje pusėje plataus masto išsivaduojamieji judėjimai, įtraukę ir ištisas tautas, ir atskiras socialines grupes, nepaliko nuošalyje moterų. Aktyvios socialinių procesų, visuomeninių ir politinių judėjimų dalyvės moterys suvokė savo nelygiavertę padėtį visuomenėje ir ėmė formuluoti specifinius savo poreikius atitinkančius reikalavimus. Jau XIX a. viduryje Europoje ir JAV kūrėsi pirmosios politinės moterų organizacijos, reikalaujančios lygių teisių su vyrais visose gyvenimo srityse, tarp jų ir balsavimo teisės, t.y. teisės dalyvauti sprendžiant savo šalies likimą.

 

Pagrindiniu vaiko auklėtoju šeimoje buvo laikoma motina. Tik motiniška meile apglobtas mamos žodis – tai buvo nuolat pabrėžiama, - randa tiesiausią kelią į vaiko širdį, atsiliepia joje stipriausiu aidu. Todėl “pradinis moralinis žmonių giminės auklėjimas” buvo laikomas vienu iš svarbiausių moters tikslų, jai priskiriamų pareigų šeimoje. Nuo moters priklausė, su kokiomis dvasinėmis ir moralinėmis galiomis vaikas įžengs į suaugusiųjų pasaulį, kaip bus pasirengęs atlikti savo pareigas, įveikti pasitaikančius sunkumus.

 

Auklėjamoji moters funkcija šeimoje buvo laikoma nelygstamos svarbos visuomenės ir visos žmonijos likimui, nes civilizacijos pažangos ir apskritai jos išlikimo pradžia esanti kiekvieno atskiro individo širdyje. Todėl moteris buvo laikoma tikėjimo, doros, šeimos, pilietinių vertybių, tradicijų saugotoja ir perteikėja. Tam tikra prasme visuomenės ateitis buvo jos rankose.

 

Moters vaidmuo ugdant jaunąją kartą, o kartu lemiant visuomenės ateitį XIX a. vidurio Lietuvoje sukėlė aštrias ir bene aktyviausias anuo metu diskusijas. Buvo pripažįstama, kad visuomenės pokyčių galima tikėtis tik pakeitus jaunimo auklėjimą, o tam pirmiausia reikėjo naujai išauklėti pačias auklėtojas – motinas, o tiksliau – pakeisti mergaičių auklėjimą šeimoje.

 

Jaunesnioji demokratiškai nusiteikusi visuomenės dalis pripažino, kad Lietuvos šeimų itin religingas gyvenimas kaimo atmosferoje išsaugojo tokias pagirtinas moterų dorybes kaip paprastumas, nuoširdumas, naivumas, dora, bet kartu atskleidė ir mergaičių auklėjimo spragas, visų pirma jų gilesnio intelektinio lavinimo stoką. Mat mergaites buvo stengiamasi parengti tik saloniniam gyvenimui: jos mokomos gražiai rengtis, elgtis “visuomenėje” ir patikti, dar šokių, muzikos, kalbų ir kai kurių paviršutiniškų žinių. Ir visa tai vienam vieninteliam tikslui – kuo greičiau susirasti “gerą partiją”. Tačiau išsilavinęs, aukštuosius mokslus baigęs, prasmingo visuomeninio gyvenimo idėjas puoselėjantis jaunimas skundėsi negalįs tarp tokių saloninių panelių (“su tuščia širdim ir protu”) rasti tinkamų gyvenimo partnerių. Jaunoji karta reikalavo, kad ir moterys neužsidarytų siauroje namų ir salono erdvėje, atsivertų platesniems visuomenės ar net žmonijos poreikiams. Pakeisti moterų gyvenimo prioritetus buvo galima  tik keičiant jų auklėjimo tikslus, patį auklėjimą ir apskritai požiūrį į moterį. Vienas iš to meto jaunųjų publicistų Vladislovas Polubinskis (Władysław Polubiński) rašė: “Teisingos širdys piktinasi tais barbarais, kurie tvirtina, kad moteris yra žemesnis sutvėrimas už vyrą, kad jos vaidmuo pasaulyje turi būti menkesnis už vyro vaidmenį, vadinasi,  ir auklėjimas turi būti paviršutiniškesnis, atitinkantis nesvarbią tų silpnų būtybių paskirtį.” Jis kvietė atsisakyti pasenusio požiūrio į moteris, pripažinti jų lygiavertiškumą vyrams, “susibroliauti ir sulyginti su savimi mūsų drauges”, atverti joms kelius į platesnį pasaulį. Moteris turi “vesti žmoniją į pažangą, į laimę, į dangaus karalystę”, bet tam ji turi būti gerbiama ir pati verta tos pagarbos, o tai reiškia - tinkamai išsilavinusi. Šiuo atveju turima mintyse gilesnis intelektinis moters lavinimas (supažindinimas su filosofija, politika, istorija, literatūra, menu), leidžiantis jai perprasti visuomeninio ir intelektualiojo gyvenimo procesus, taip pat ir "jausmų ugdymas". Taigi modernistai siekė atverti moteriai platesnius gyvenimo horizontus, neribojant jų vien vyru, vaikais ir virtuve.

 

Konservatyvioji visuomenės dalis nepritarė tokiam požiūriui. Taip pat nepatenkinti saloniniu gyvenimu (kaip ir visu tuo, ką į Lietuvą atnešė Švietimo epocha), savo meto moters vaidmeniu šeimoje ir jų auklėjimu, jie primygtinai siūlė amžių išbandytą, tikėjimo pašventintą moters gyvenimo modelį – “taip, kaip jų garbingos bobutės gyveno”. Modernistų propaguojamas aukštesnio intelektinio lygio moterų švietimas konservatoriams nebuvo priimtinas. Mokyta moteris jiems kėlė tik antipatiją, primindama labiau vyrą nei moterį. Mokslą jie laikė moters dvasią tvirkinančiu, taigi jos asmenybę griaunančiu dalyku, pavojingesniu ir už kūno paleistuvystę. Moteriai nereikią gilesnių vyriškų mokslų: “moteriai toks išsilavinimas nereikalingas, o neretai net tampa kenksmingu. Moteris gilesnio mokslo neperneš,” – rašė slapyvardžiu prisidengęs publicistas. Kad tikrai taip, turėjo patvirtinti Liudviko Štyrmerio (Ludwik Sztyrmer) apsakymo herojė, kuri nuo Hegelio studijų atsidūrė beprotnamyje. Todėl autorius herojės tėvo lūpomis išsakė persergėjimą moterims, kad jos turi “kaupti labiausiai tas žinias, kurias po to galės įskiepyti į savo vaikų širdis ir protus. […] visa, ko moteris negali perteikti savo vaikams – yra jai nereikalinga.” O kadangi, tradicionalistų įsitikinimu, svarbiausia vaiko švietimo dalis – religinis švietimas, tai ir moteriai turėjo užtekti tik tvirto tikėjimo ir gero religinių tiesų žinojimo. Mergaites turėtų auklėti ne knygos, bet pirmiausia tėvų gyvenimo pavyzdys. Taip pat joms reikalingi “rankų darbai”, neišvengiami bajoro ūkyje. O proto lavinimui bajoro dukrai visiškai pakanka pamokomų lenkų rašytojos Klementynos z Tańskich Hoffmanowos darbų, propaguojančių konservatyvias pažiūras į moters vaidmenį visuomenėje, jos padėtį šeimoje, pareigas ir vaikų auklėjimą. Užsienio kalbos, šokiai, muzika, saloniniame auklėjime užėmę pagrindinę vietą, turėtų būti antraeiliai dalykai, tik poilsis nuo darbų.  Ypač reikalaujama saugoti mergaites nuo XIX a. prancūzų “pamišusios” (“szalona”) literatūros, atitraukiančios nuo tikėjimo ir moters pareigų.

 

Nors visuomenėje vyko diskusijos apie moterų švietimą, kurias išprovokavo išsilavinusios ir patriotiškai nusiteikusios motinos poveikio savo vaikams  ir kartu mergaičių švietimo turinio įtakos visuomenės likimui suvokimas,  pasigirdo jaunosios kartos balsų laikyti moteris lygiomis vyrams partnerėmis sprendžiant visuomenės problemas, - visa tai nepajėgė pakirsti tradicinio požiūrio į moters vaidmenį visuomenėje. Ir toliau vyravo tradicionalistinis moters paskirties suvokimas – būti vyro pagalbininke gyvenime ir nepriekaištingai atlikti savo pareigas, kurios apribojamos tik namais. Ir toliau paliekama griežta atskirtis: pasaulis – vyrams, o moteriai – Dievas ir šeima. Ne pasaulis, ne viešasis gyvenimas, bet namai turį būti “jos viešpatavimo, garbės ir sėkmių teatru.” Moteris esanti sutverta namams ir šeimos gyvenimui. Namai, t.y. vyras, vaikai ir namų ūkis, – moteriai skiriama dalia, moters pasaulis, jos gyvenimas, to gyvenimo esmė ir prasmė.

 

Visuomenė nesąlygiškai pasisakė už patriarchalinę šeimą, kurioje dominuojantį vaidmenį turi vyras. Toks šeimos modelis buvo remiamas katalikų tikėjimo. Tradicija ir tikėjimas teigė, kad moteris turi paklusti vyrui: vyro valia turi būti jos valia, jo protas – jos protu, jo širdis – jos širdimi. Nereikia manyti, kad toks požiūris buvo vien Bažnyčios ir vyrų bandymas primesti moteriai pavaldumo santykius šeimoje, įpiršti jai “meilę savo nužemintai padėčiai”. Ir pačios moterys tik taip suprato ir įsivaizdavo savo padėtį: “[...] moteriai vyras yra tėvas, motina, tėvynė, visas pasaulis, laimė; ji gyvena jo gyvenimu, jis yra jos vaikų tėvas, o kai jo netenka – kas jai belieka?” – rašė literatūroje jėgas bandanti Karolina Svaracka. Ir, regis, nedaugelis su ja nesutiko. Priešingai, Celina Korevienė (Korewina) kvietė sumoteriškėjusius, nebegalinčius sukelti pagarbos ir klusnumo vyrus pasinaudoti “savo šeimos galvų ir vadovų teisėmis, mes [moterys – Z. M.] to trokštame, to reikalaujame, kadgi neapimtų ta beprotystė, kuri pagimdė emancipuotas moteris, mes jaučiame poreikį protingos globos ir stiprios rankos, kuri vestų mus mūsų pašaukimo keliu, nes norime būti tuo, kuo Dievas mums skyrė būti.” O Dievas moteriai skyrė būti amžinai ištikima vyro palydove, pagalbininke, guodėja ir laimėj ir nelaimėj, vaikų gimdytoja ir auklėtoja, namų prižiūrėtoja, meilės skleidėja tarp savo artimųjų ir pavaldinių. Žodžiu, kaip nuolat buvo tvirtinama, moteris privalo būti namų angelu sargu. Anot Marjos Sadovskos, moters “pašaukimas atleisti ir mylėti, o ne išjuokti ir tyčiotis …, jos misija – kurti dangų žemėje, būti baltąja taikos ir meilės lelija.” 

 

Namų angelu sargu galėjo tapti tik tam tikromis savybėmis apdovanota moteris. Dievobaiminga, švelni ir gera, kantri ir net nuolanki, kukli ir paprasta, ūkiška ir darbšti, mylinti ir supratinga, pasitenkinanti tuo, ką Dievas davė, pasiaukojanti, atsižadanti savęs – toks XIX a. viduryje teikiamas moters idealas. Be dievobaimingumo, kuris laikytas visų moters dorybių, jos laimės, orumo ir laisvės pamatu, dar pabrėžiama meilė, o ypač pasiaukojimas.

 

Vaikų gimdymas ir auklėjimas, namų ūkis užkraudavo ant moters pečių naštą, kurią nešti per gyvenimą reikėjo beribio pasišventimo ir savęs atsižadėjimo, ypač kai būsimą vyrą pažindavo tik prieš pat vestuves, o susieta su juo “amžinais saitais” buvo priversta sugyventi net su žmogumi, nevertu jos meilės. Tad ne be reikalo kaip svarbiausia jos dorybė iškeliamas pasišventimas, pasiaukojimas, savęs išsižadėjimas. Teigiama, jog tik meile, nuolankumu, kentėjimu ir rezignacija moteris gali ir turi sukurti šeimos laimę. Tik nepalaužiamu gerumu, dorumu ir kantrybe jai dera atsakyti į visas socialinio gyvenimo negandas, į žmonių papročių niekingumą. Tik jos nesenkanti meilė pajėgi palengvinti gyvenimą artimiesiems, likimo ar socialinių sąlygų nuskriaustiesiems. Sutverta tik “meilei ir kančiai” šiame laikiname gyvenime, moteris turėjo priimti jį nuolankiai. Nuolankumas esą tiksliausiai išreiškia moters gyvenimo esmę.   

 

Koncentruotai moters gyvenimo prasmę, jos vietą visuomenėje, pareigas apibūdino XIX a. viduryje labai vertinta lenkų rašytoja moralistė Klementyna z Tańskich Hoffmanowa: “būti antrąja visuomenėje, veikiau padėti nei veikti; daugiau reikštis per kitus nei pačia savimi, noriau vykdyti svetimą valią nei savo, gyventi stipriau kituose nei savyje, neieškoti naujų kelių, tik eiti išmintais, toli nesiekiant pasaulį matyti namuose, laimę savyje ir apie save; greta dvasios šviesumo išsaugoti paprastumą; greta stipraus jausmo – santūrumą, greta žavumo ir dorybių – kuklumą; jaunystėje būti žmonių giminės puošmena, visą gyvenimą – žemės angelu, kuris meldžiasi, myli, rūpinasi vaikais ir juos moko, skiepija dorą, sėja ramybę, šluosto ašaras, dangų prie žemės artina, - tokia tai moters dalia.”

 

 Gyvenimas kaip pareiga ir išbandymas kančia, kaip kryžiaus nešimas – taip XIX a. pirmojoje pusėje Lietuvos visuomenėje buvo suvokiama moters gyvenimo prasmė. Apie kokius nors moters jausmus ar poreikius net neužsimenama. Turėjo įvykti esminių Lietuvos socialinės struktūros, ekonominio, visuomeninio gyvenimo pokyčių, atsirasti daug naujų erdvių ir galimybių moters veiklai, pagaliau susiformuoti sąlygos materialiai nepriklausomam jos gyvenimui, kol amžiaus pabaigoje gimė ir visuomenėje pradėjo įsitvirtinti „ne šeimos“ arba ne vien šeimos moteris, savo gyvenimo aspiracijas siejanti su dalyvavimu viešajame gyvenime ir reikalaujanti galimybių bei teisių visavertei asmenybės raiškai.