Jau ne vienerius metus mūsų visuomenėje vyksta diskusija apie lyčių lygybės užtikrinimą. Lygiateisiškumas, kaip vienas iš pagrindinių žmogaus teisių principų, yra reglamentuojamas tarptautiniuose dokumentuose ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Lygiateisiškumą pažeidžianti veikla diskriminacija yra draudžiama, todėl ir siekiama sudaryti sąlygas lygiateisiškumi užtikrinti ir įgyvendinti. Paties lygiateisiškumo turinys nuolat kinta.
Teisinio reguliavimo prasme nė viena lytis nėra pranašesnė už kitą. Lygiateisiškumas reiškia, kad įstatymas neatsižvelgia į lyčių skirtingumą. Tas skirtingumas neturi vaidinti visuomenėje jokio vaidmens. Jį užgniaužia politinė santvarka
[1]. Socialiniai vyro ir moters vaidmenys gali būti įtvirtinti įstatymu arba stengiamasi šiuos vaidmenys pripažinti kiek įmanoma neutraliau. Lyčių lygybės nuostatos netaikomos šeimos ir privačiam gyvenimui. Jos taikomos griežtai įstatymo apibrėžtose srityse. Tai:
· valdžios ir valdymo institucijų veikla;
· švietimo ir mokslo įstaigos;
· darbo teisiniai santykiai;
· vartotojų teisių apsauga.
Valdžios ir valdymo institucijoms įstatymas nustato pareigą įgyvendinti moterų ir vyrų lygias teises. Pagal kompetenciją šios institucijos privalo užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios moterų ir vyrų teisės; rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, kurios keistų visuomenės nuostatas, kad viena lytis pranašesnė už kitą; įstatymų nustatyta tvarka remti visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros fondų programas, kurios padeda įgyvendinti moterų ir vyrų lygias galimybes. Švietimo ir mokslo įstaigos privalo užtikrinti vienodas sąlygas priimant į profesinio mokymo įstaigas, aukštesniąsias, aukštąsias mokyklas ir kvalifikacijos kėlimo kursus; skiriant stipendijas bei teikiant studijų kreditus; parenkant mokymo programas; vertinant žinias. Šios įstaigos pagal kompetenciją privalo užtikrinti, kad mokymo programose ir vadovėliuose nebūtų propaguojamas moterų ir vyrų diskriminavimas. Įgyvendindamas lygias moterų ir vyrų teises, darbdavys privalo priimdamas į darbą taikyti vienodus atrankos kriterijus, išskyrus tam tikrą darbą, kurį atlikti gali tik konkrečios lyties asmuo; sudaryti vienodas darbo sąlygas, galimybes tobulinti kvalifikaciją, taip pat teikti vienodas lengvatas; naudoti vienodus darbo kokybės vertinimo kriterijus; už tokį pat darbą mokėti vienodą užmokestį; imtis priemonių, kad darbuotojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo; imtis priemonių, kad nebūtų persekiojamas darbuotojas, pateikęs skundą dėl diskriminacijos. Prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas, įgyvendindamas moterų ir vyrų lygias teises, privalo visiems vartotojams, nesvarbu, kokia jų lytis, taikyti vienodas apmokėjimo sąlygas ir garantijas už tokius pačius ir vienodos vertės gaminius, prekes ir paslaugas; suteikdamas vartotojams informaciją apie gaminius, prekes ir paslaugas arba jas reklamuodamas, užtikrinti, kad šioje informacijoje nebūtų išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas, teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties bei formuojamos visuomenės nuostatos, kad viena lytis pranašesnė už kitą.
Socialinius vaidmenis galima kaitalioti. Tas pats žmogus gali būti ir inžinierius, ir rinkėjas, ir pirkėjas, ir draugijos narys. Vaidmenys kaip kostiumai: vieną nusivilkai, kitą apsivilkai. Tik vienas vaidmuo nesikeičia vyro arba moters vaidmuo. Tai - ne drabužis, jo neapsivilksi ir nenusivilksi. Jei jau esi moteris arba vyras, tai nuo pradžios iki galo. Lyties vaidmuo yra dalis žmogaus tapatumo. Ir atitinkamas stilius nuspalvina visus kitus vaidmenis. Lyčių skirtumas yra ta vieta, kur susisiekia gamta ir kultūra
[2]. Diskriminacija dėl lyties yra nevienodas elgesys, nelygus traktavimas dėl to, kad esi moteris ar vyras. Dažniausia diskriminuojama tais atvejais, kai asmuo nori susirasti darbą, kopti karjeros laiptais, siekti mokslo.
Pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas, taip pat teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties, pažeidžia teisinę lyčių lygybę. Ir vyrai, ir moterys turi vienodą teisę: siekti mokslo, įsidarbinti, turėti vienodas darbo sąlygas, gauti vienodą atlyginimą už tokį patį darbą, siekti karjeros, įskaitant paaukštinimą darbe, būti apsaugoti nuo atleidimo iš darbo, tesisę į profesinį pasirengimą ir tobulėjimą, socialinę ir sveikatos apsaugą.
Pabrėžtina, kad išskirtinės sąlygos dirbančioms moterims dėl motinystės apsaugos nelaikomos diskriminavimu. Be to, Lietuvos Respublikoje įteisinta pozityvi diskriminacija. Tai reiškia, kad galima taikyti įstatymų nustatytas specialias laikinąsias priemones, siekiant paspartinti faktinės vyrų ir moterų lygybės įtvirtinimą. Įgyvendinus moterų ir vyrų lygias teises ir vienodas galimybes, šios priemonės turi būti atšauktos. Ši nuostata buvo įtvirtinta siekiant užtikrinti lyčių pusiausvyrą visuomenėje. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seime turime 10, 6 proc. moterų, o ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir pradinėse mokyklos klasėse praktiškai dirba vien moterys, todėl nebus pažeistas įstatymas, jeigu vaikų darželio auklėtoju bus priimtas vyras, nors į tą vietą pretendavo ir moteris, turinti tokią pačią kvalifikaciją.
Tradiciškai pripažįstama ir įstatymais turi būti saugoma motinystės funkcija. Tai laikoma ne tam tikra privilegija, o garantuojama apsauga. Moteris turi teisę pasirinkti dirbti visą ar ne visą darbo laiką, dirbti jos ir jos vaikų sveikatai nekenksmingą darbą.
Įstatymu valstybė garantuoja moterims, tarp jų nėščioms bei auginančioms vaikus, darbo lengvatas. Nėščioms moterims, pateikusioms medicinos išvadą, privalo būti sumažintos darbo normos arba jos perkeliamos į kitą sveikatai nekenksmingą darbą, už kurį mokamas ne mažesnis kaip anksčiau gautas vidutinis darbo užmokestis. Nesant galimybės nėščią moterį perkelti į jos sveikatai nekenksmingą darbą arba kol sprendžiamas klausimas dėl nėščios moters perkėlimo į lengvesnį ar nekenksmingą jos sveikatai darbą, ji turi būti atleista nuo darbo, paliekant už visas atleistas nuo darbo dienas vidutinį darbo užmokestį. Taip pat nėščias moteris ir moteris, turinčias vaikų iki trejų metų, draudžiama skirti dirbti viršvalandinius darbus ir darbus naktį, o dirbti poilsio ir švenčių dienomis, siųsti į komandiruotes leidžiama tik jei jos pačios sutinka. Moterys, turinčios vaikų iki pusantrų metų ir dėl to negalinčios dirbti, jų pačių prašymu perkeliamos į kitą darbą, paliekant vidutinį ankstesnio darbo užmokestį, iki vaikui sueis pusantrų metų. Taip pat, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, joms ne rečiau kaip kas trys valandos duodamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Motinos pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti, pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos (pamainos) pabaigą, atitinkamai sutrumpinant darbo dieną (pamainą). Šios pertraukos apmokamos pagal vidutinį darbo užmokestį. Moterys, turinčios vaikų nuo trejų iki 14 metų, vaikų invalidų iki 16 metų, negali būti skiriamos dirbti viršvalandinius darbus arba būti siunčiamos į komandiruotes, jeigu pačios nesutinka. Moterys, auginančios vaikus iki 14 metų, jeigu yra galimybė, turi pirmumo teisę pasirinkti darbo pamainą.
Moterims iki 40 metų draudžiama skirti darbus, galinčius pakenkti motinystės funkcijoms. Moterų, taip pat moterų iki 40 metų, nėščių moterų sveikatai draudžiamus darbus, kenksmingus ir pavojingus darbo aplinkos veiksnius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų 1998 m. sausio 13 d. įsakymu Nr.18/12, vykdant Vyriausybės 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. 1234, patvirtintas Darbų, draudžiamų dirbti nėščioms, pagimdžiusioms ir krūtimi maitinančioms moterims, ir nerekomenduotinų darbų moterims, norinčioms išsaugoti motinystės funkciją, taip pat joms kenksmingų ir pavojingų darbo aplinkos veiksnių sąrašai ir jų taikymo tvarka. Įsakymas įsigaliojo 1998 m. vasario 14 dieną.
Kiekvienos valstybės tikslas - užtikrinti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Reikia kurti tokį socialinį kontekstą, kuris užtikrintų skirtas žmogaus orumą, savirealizaciją ir lygybę. Valstybės ir nevyriausybinių institucijų veiklos metodai turi būti sutelkti siekiant įgyvendinti žmogaus teisių doktriną. Žmogaus teisės prisideda prie politinių institucijų ir metodų vertinimo kriterijų, socialinių konfliktų sprendimo. Didžiausia teisių galia ta, kad jos pagrįstos universalumo prasme, aukštesne negu atitinkamos socialinės organizacijos sampratos.
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo
[3] 2 straipsnis, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo
[4] 2 straipsnis ir Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas
[5] 3 straipsnis numato visuotinę rinkimų teisę. Rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais. Bet kokie tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų teisių apribojimai dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų yra draudžiami.
Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (25 straipsnis)
[6] numato, jog kiekvienas pilietis be jokios diskriminacijos turi teisę ir galimybę: dalyvauti valdant valstybę tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus; balsuoti ir būti išrinktas periodiškai rengiamuose tiesioginiuose rinkimuose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą; bendromis lygybės sąlygomis stoti į savo valstybės tarnybą.
Referendumo įstatymo
[7] 2 straipsnyje įtvirtinti referendumo vykdymo bendrieji principai. Dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais (visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu). Referendume turi teisę dalyvauti Lietuvos piliečiai, kuriems sukako 18 metų. Referendume nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais. Piliečiai dalyvauja referendume lygiais pagrindais. Kiekvienas pilietis referendume turi vieną balsą. Referendumas yra tiesioginis. Piliečiai dalyvauja referendume tiesiogiai ir asmeniškai. Balsavimas vykdant referendumą yra slaptas, piliečių reiškiamos valios kontroliuoti neleidžiama. Negalima varžyti Lietuvos Respublikos piliečių teisių dalyvauti referendume dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
Referendume pritariant ar nepritariant svarstomai nuostatai ir rinkimų metu balsuojant kalbame apie žmogaus galimybę pačiam išreikšti savo valią, atiduodant savo balsą už vieną ar kitą kandidatą, politinę partiją ar politinį judėjimą. Tai yra aktyvioji rinkimų teisė, tiesioginė valios išraiška. Kai asmuo iškelia savo kandidatūrą rinkimuose, balotiruojasi į vieną ar kitą postą, jis naudojasi pasyviąja rinkimų teise. Pažymėsime, kad čia taip pat nedaromi skirtumai dėl lyties, o tik dėl amžiaus.
Prezidento rinkimų įstatymo
[8] 2 straipsnyje numatyta teisė būti kandidatu į Respublikos prezidentus. Respublikos prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Tas pats asmuo Respublikos prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.
Savivaldybių tarybos nariu gali būti renkamas ne jaunesnis kaip 21 metų asmuo. Tarybos nariais negali būti renkami asmenys, kurie, likus 65 dienoms iki rinkimų, yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba nepakaltinamais
[9]. Tarybos nariais negali būti renkami asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai. Kiti tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų teisės apribojimai dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, nacionalinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio draudžiami.
Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje
[10]. Nustatant piliečiui, kuris atvyko gyventi į Lietuvą iš kitos valstybės, nuolatinio gyvenimo faktą, Lietuvos Respublikos įstatyme Dėl asmenų, laikomų nuolat gyvenančiais Lietuvos Respublikoje nustatytas vienerių metų terminas netaikomas. Šiuo būdu nustatytas nuolatinio gyvenimo faktas pripažįstamas reikšmingu tik pagal Seimo rinkimų įstatymą. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie likus 65 dienoms iki rinkimų yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba nepakaltinamais. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai. Kiti tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų teisių apribojimai - dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, nacionalinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio - draudžiami.
Valstybės tarnybos įstatymas
[11] reguliuoja sąlygas dirbti valstybės tarnyboje. Pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių.
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas
[12] paaiškina, jog teisė į darbą apima kiekvieno žmogaus teisę gauti galimybę užsidirbti pragyvenimui darbu, kurį jis laisvai pasirenka arba kurį dirbti jis laisvai sutinka. Pripažįstama kiekvieno žmogaus teisė į aukščiausią jo pasiekiamą fizinės ir psichinės sveikatos būklę.
Sveikatos sistemos įstatymo
[13] nuostatos neteikia pranašumų nė vienai lyčiai, nors įstatymas ir nenumato specializuotų nuostatų, šalinančių diskriminaciją lyčių atžvilgiu. Kiekvienas asmuo naudojasi vienodomis sveikatos apsaugos priemonėmis, įskaitant (bet neapsiribojant) priemones, teikiamas privačiuose šeimos planavimo centruose ir valstybinėse gydymo įstaigose.
Įstatymais reglamentuojamos ne viso darbo laiko sąlygos. Darbdavys privalo nustatyti ne visos darbo dienos arba ne visos darbo savaitės darbo grafiką, jeigu to prašo nėščia moteris, moteris, turinti vaiką iki 14 metų arba vaiką invalidą iki 16 metų; tėvas, vienas auginantis vaiką iki 14 metų, taip pat globėjas, auginantis tokio pat amžiaus vaiką; invalidas, taip pat asmuo, slaugantis sergantį šeimos narį ir pristatęs medicinos išvadą. Darbas ne viso darbo laiko sąlygomis neapriboja darbuotojo darbo teisių.
Konstitucijos 53 straipsnis bei minėto įstatymo 132 straipsnio 5 punktas skelbia, jog Lietuvos Respublikos gyventojai turi teisę gauti priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 19 straipsnis garantuoja nemokamą asmens sveikatos priežiūrą (savivaldybių remiama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra) nėščioms moterims (2 punktas), taip pat motinoms, iki vaikui sukaks vieneri metai (3 punktas). Motinos ir vaiko sveikatos priežiūros paslaugos prieinamos visoms moterims. Visas jas prižiūri specialiai apmokytas personalas. Daugelyje ligoninių prasidėjo kūdikiams draugiškų ligoninių akcija, kuri skatina motinas maitinti kūdikius krūtimi, taip pat motinos ir vaiko kontaktą iš karto po gimdymo.
Švietimo įstatymas
[14] numato, jog švietimas - prioritetinė valstybės remiama Lietuvos Respublikos raidos sritis. Jis grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais, visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Švietimas lemia krašto kultūrinę, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir tautų solidarumą, toleranciją, bendradarbiavimą. Šiame įstatyme nėra nuostatų, kurios numatytų skirtingą lyčių padėtį švietimo sistemoje.
Pažymėtina, kad Lietuvoje veikia nemažai valstybinių institucijų, kurios savo veikla turi prisidėti prie Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių užtikrinimo. Vienos iš jų pagal savo atliekamas funkcijas prisideda prie daugumos konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos (pavyzdžiui, prokuratūra, teismai). Kai kurių veikla susijusi su tam tikrų teisių apsauga (pavyzdžiui, Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba, Valstybinė kokybės inspekcija gina tik žmonių kaip prekių ir paslaugų vartotojų teises, Valstybinė darbo inspekcija gina žmonių teises, susijusias su jų darbu). Lietuva pirmoji Rytų ir Vidurio Europoje sukūrė lygybės užtikrinimo moterims ir vyrams institucinį mechanizmą. Įstatymas moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui suteikia teisę tirti skundus ir inicijuoti tyrimus susijusius tik su diskriminacija dėl lyties. Prieš daugiau kaip trejus metus įkurta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba surado savo vietą valstybės institucijų sistemoje, buvo pripažinta piliečių ir nevyriausybinių organizacijų. Dabar jau projektuojamos siektinos lygių galimybių užtikrinimo visiems asmenims teisinės ir institucinės prielaidos.
Pripažįstamos nūdienos aktualijos ir ieškoma situacijos sprendimo būdų. 2001 m. balandžio 2 d. buvo pasirašytas Jungtinių Tautų Plėtros programos projektas "Parama rengiant žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos nacionalinį veiksmų planą". Projektą pagal Jungtinių Tautų Plėtros programos ir Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro institucijos 1999 m. balandį pradėtos pasaulinės HURIST (žmogaus teisių stiprinimas) programos metmenis įgyvendina Lietuvos Respublikos Seimas. Vykdant projektą padarytas pranešimas apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, atlikti vertingi Lietuvos gyventojų nuomonės apie žmogaus teisių apsaugos būklę Lietuvoje tyrimai. Specialistų, valstybės institucijų ir visuomeninių organizacijų pastangomis baigtas rengti Žmogaus teisių veiksmų planas. Jam Lietuvos Respublikos Seimas pritarė po svarstymų 2002 m. lapkričio 27 dieną.
Esant įstatymu garantuotam moterų ir vyrų lygiateisiškumo instituciniam užtikrinimui, reikia konstatuoti, jog egzistuoja ir kitos žmogaus diskriminacijos formos. Tai nevienodų darbo ar mokymosi sąlygų sudarymas amžiaus, negalios, šeimos padėties, lytinės orientacijos, tautybės, rasės ir kitais pagrindais. 2002 m. balandžio 11 d. gruodžio 31 d. vykdytas Jungtinių Tautų ir Lietuvos Respublikos Seimo projektas LIT 02/003 Lygių galimybių plėtra. Projektas skirtas teisės aktų analizei ir viešajai diskusijai apie lygių galimybių užtikrinimą Lietuvoje. Projektu pradėti žengti papildomi žingsniai pilietinės visuomenės stiprinimo link ir diskriminacijos mažinimo instituciniam mechanizmui sudaryti, dar kartą atkreiptas dėmesys į lyčių lygybės problemas. Jungtinių tautų Plėtros programos Demokratinio valdymo fondo remiamas projektas "Lygių galimybių plėtra" (
Expansion of Equal Opportunities) - tai papildoma parama Lietuvai. Šiandien žmogaus teisių aktualijomis besidomintys asmenys kviečiami diskusijai ir pilietiniam dialogui internete
www.lygybe.lrs.lt.
Valstybės nacionalinė teisė ir jos tarptautiniai įsipareigojimai turi pripažinti lyčių skirtumus ir kartu suteikti specialiąją vienos ar kitos lyties apsaugą. Tokiu būdu visuomenėje bus galima tikėtis lyčių dialogo ir sėkmingo bendro sugyvenimo, o ne nuolatinio konflikto tąsos.
