Seksualinė skriauda yra viena skaudžiausių. Jos padariniai tolesniam individo gyvenimui - ilgalaikiai ir komplikuoti. Šiame straipsnyje apžvelgsime psichologines ir socialines problemas, su kuriomis susiduria merginos, išgyvenusios seksualinę skriaudą.

 

Seksualine skriauda laikomas bet koks elgesys, kuriuo siekiama asmeninės seksualinės stimuliacijos pasinaudojant savo fiziniu, intelektiniu ar psichologiniu pranašumu skriaudžiamojo atžvilgiu. Seksualinė skriauda apima fizinę prievartą: išprievartavimą, mėginimą išprievartauti, intymių kūno vietų lietimą, prievartą liesti intymias kūno vietas; ir psichologinę prievartą: lytinį santykiavimą pasiektą psichologinio spaudimo ar apgaulės būdu, intymių kūno vietų demonstravimą, psichologinį spaudimą liesti intymias skriaudėjo kūno vietas, pornografinės literatūros ir filmų demonstravimą, įtraukimą į prostitucijos verslą, kito asmens prievartavimą skriaudžiamojo akivaizdoje ir pan.

 

Šiame straipsnyje apžvelgsime skriaudos padarinius 13-22 metų merginų gyvenime. Tiriamųjų imtis – merginos, kurioms buvo teikiama individuali ir grupinė psichologinė pagalba. Iš viso tyrėme 32 merginas. Mokyklinio amžiaus merginos psichologinei pagalbai dėl patirtos skriaudos buvo nusiųstos suaugusiųjų. Pilnametės merginos kreipėsi savarankiškai dėl įvairių psichologinių simptomų, kurie, kaip išaiškėjo konsultavimo metu, atsirado ir stiprėjo po vaikystėje ar paauglystėje patirtos seksualinės skriaudos.

 

 

1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių

 

 

 

Tyrimo metodas – stebėjimas, pokalbis ir apklausa individualių konsultacijų ir struktūruotos grupinės terapijos pagal programą  “Skriaudai Ne!”[i] metu. Tyrime daugiausia dėmesio kreipta į šias gyvenimo sritis: emocines, elgesio bei fizines problemas, savęs suvokimą ir vertinimą, bendravimo problemas. Merginų apklausai naudotos anektos pateikiamos metodinėje struktūruotos terapijos priemonėje “Skriaudai Ne!”.

 

 

Tirtų merginų skriaudėjai dažniau buvo joms pažįstami asmenys nei pirmą kartą sutikti, nepažįstami žmonės. 23 atvejais iš 32 skriaudėjai buvo pažįstami ar net artimi asmenys.

Dauguma tyrime dalyvavusių merginų, t. .y. 23, o tai sudaro 72 proc., patyrė skriaudą panaudojus prieš jas fizinį smurtą ir psichologinį spaudimą.  Seksualinį išnaudojimą vien psichologinės prievartos ir apgaulės būdu patyrė 11 merginų, arba 28 proc.

 

 

Patirta skriauda lemė sunkumus įvairiose merginų gyvenimo srityse. Pablogėjo merginų savijauta, atsirado bendravimo ir mokymosi keblumų. Po seksualinės skriaudos kilusios problemos apima daugybę simptomų:  emocinius sunkumus, fizinius negalavimus, miego problemas ir valgymo, dėmesio sukaupimo ir atminties  sutrikimus, savęs suvokimo ir vertinimo nesklandumus, bendravimo ir intymių santykių keblumus, polinkį į destruktyvų ir savidestruktyvų elgesį.

Ne visoms tirtoms merginoms šie simptomai pasireiškė iš karto po patirtos skriaudos ir nevienodu stiprumu. Kai kurios merginos po skriaudos kurį laiką jautėsi santykinai neblogai. Galbūt tai būų galima paaiškinti slopinimurepresija bei gynybiniais ir streso įveikimo mechanizmais. Nors merginos iš karto po skriaudos stengdavosi kompensuoti patirtą traumą,  vėliau visuomet išryškėdavo vieni ar kiti simptomai.  Juos apžvelgsime nuodugniau.

 

 

Tyrimas atskleidė, kad merginos, išgyvenusios seksualinę skriaudą, patiria emocinių ir fizinių sunkumų, kurie dažnai yra labai sudėtingi. Daugeliui tyrime dalyvavusių merginų, kurios buvo siųstos psichologinei pagalbai, buvo nelengva pripažinti savo problemas. Jos jautėsi „kitokios nei kitos“ ir baiminosi, kad emocinių problemų pripažinimas  bus patvirtinimas psichologui, kad „esu nenormali“. Daugeliui merginų sunkiai sekėsi didelių sunkumų kontroliuoti savo emocines reakcijas, jos dažnai reaguodavo impulsyviai – pratrūkdavo verkti ar elgdavosi  agresyviai, nesugebėdavo susikaupti ir klausytis pašnekovo, buvo linkusios į savidestrukcinį elgesį.

 

Tyrime dalyvavusioms merginioms būdingas didelis nerimo, nesaugumo jausmas, nuolatinis budrumas – laukimas kažko bloga, nepasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, nuotaikų svyravimai, atitrūkimas ir nesugebėjimas būti „čia ir dabar“, dirglumas, pykčio protrūkiai, vienatvės ir neadekvatumo jausmai, nesugebėjimas susikaupti, įsiminti, mokytis. Merginas kamuoja baimės, ypač susijusios su vietomis, panašiomis į skriaudos vietą, pavyzdžiui, uždarų patalpų, viešų tualetų baimės; taip pat baimės, susijusios su veiksmais ir kitais skriaudą primenančiais dalykais, pavyzdžiui baimė eiti miegoti, lipti į automobilį; baimės, susijusios su skriaudą primenančiais kvapais, garsais, vaiziniais ir pan. Dažnai merginas kamuoja įkyrumai – įkyrios mintys, poreikis nuolat praustis, tvarkytis. Neretai sutrinka miegas, kamuoja košmariški, pasikartojantys sapnai.

 

Merginoms atsiskleisti labai palengvino iš anksto parengtos reakcijų anketos; iš reakcijų sąrašo merginos turėjo išrinkti ir surikiuoti pagal stiprumą ar dažnumą joms būdingas emocines, fizines ir elgesio reakcijas. Grupinė terapija taip pat sudarė palankias sąlygas būti merginoms atviroms. Merginoms buvo labai svarbu žinoti, kad jos nėra vienos, kad jų reakcijos yra natūralios patyrus skriaudą, būdingos ir kitoms, kad sprendžiant skriaudos problemas pamažu jos išblės.

 

 

2 lentelė. Merginų pasiskirstymas pagal emocinių problemų simptomų dažnį, įvertintą pačių merginų

 

 

 

Merginos, patyrusios seksualinę skriaudą, dažnai ilgą laiką skriaudą slepia. Tik 9 merginos apie skriaudą nedelsdamos papasakojo tėvams. Pagrindiniai paslapties saugojimo motyvai – nesaugumas, gėda ir kaltės jausmas. Kai kurios tyrime dalyvavusios merginos ilgą laiką slėpė paslaptį iš baimės, kad patirs dar didesnę skriaudą. Jos baiminosi, kad jei kam nors papasakos apie tai, kas įvyko, jas gali nužudyti ar žiauriai sumušti, ar kad tai pakenks artimiesiems, kadangi joms buvo prigrąsinta. Dalis merginų ilgą laiką slėpė paslaptį manydamos, kad jomis nepatikės ir neapsaugos nuo skriaudėjo. Nepasitikėjimas teisėsauga taip pat buvo viena iš merginų nurodytų priežasčių, kodėl taip ilgai neatskleidė patirtos skriaudos. Dalis merginų bijojo būti apkaltintos ar nubaustos. Beveik visos merginos baiminosi apkalbų ir patyčių.

 

Kai kurios merginos saugojo paslaptį, kadangi nežinojo, kaip ją atskleisti, ypač jei šią paslaptį prašė saugoti asmuo, kurį mergina mylėjo ir kuriuo pasitikėjo. Ypač didelį pasimetimą, gėdą ir kaltę išgyveno tos, kurios siekė meilės, šilumos, draugystės ir tapo seksualiai išnaudojamos. Taip pat labai pasimetusios buvo merginos, kurios buvo tvirkinamos moteriškosios lyties atstovių (3 merginos).

 

 

Merginos, patyrusios seksualinę skriaudą, dažnai nepagrįstai jaučiasi kaltos ir atsakingos už tai, kas joms nutiko arba dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti skriaudos, kuri truko ilgą laiką. Jos save kaltina tokiais žodžiais: „aš pati dėl visko kalta – nereikėjo ten eiti“, „aš turėjau numatyti, kad taip gali atsitikti“,“aš pasitikėjau tais žmonėmis, buvau akla“, „aš turbūt to nusipelniau“,“aš turėjau sugebeti iš karto tam pasipriešinti“, „ aš turėjau sugebėti tai kaip nors sustabdyti“, „aš turėjau sugebėti atskleisti paslaptį anksčiau ir neleisti, kad tai tęstųsi“, „jei nebūčiau atrodžiusi seksualiai, taip nebūtų nutikę“.

 

Tik 5 iš tirtų 32 merginų nesijautė kaltos dėl patirtos skriaudos ir kaltino tik skriaudėją.

Merginų klaidingai suvoktą atsakomybę dėl patirtos skriaudos galima aiškinti psichologiniais gynybos mechanizmais – prieš save nukreipiama agresija, siekiant neprarasti situacijos kontrolės jausmo. Kita vertus, dauguma vaikų ir paauglių jaučia poreikį suvokti suaugusiuosius kaip atsakingus, rūpestingus, visa galinčius, kad jaustųsi saugūs. Patyrus skriaudą sunku staiga pakeisti savo požiūrį į suaugusiuosius, nes tai reikštų, kad tais, nuo kurių priklausai, nebegalima pasitikėti. Patyrusi vyresnio žmogaus skriaudą mergaitė spontaniškai suvokia, kad ji buvo nuskriausta, nes  buvo nepakankamai gera ar padarė kažką bloga. Lengviau kaltinti save, nes save ir savo elgesį įmanoma kontroliuoti. Pripažinti, kad nekontroliuoji padėties yra skausminga, o pripažinti, kad suaugę yra pavojingi, - nesaugu. Mergaitės dažnai klaidingai tiki, kad jei jos pasikeis ar pradės kaip nors kitaip elgtis,  jų nebeskriaus. Merginos linkusios kaltinti save, kad nesugebėjo sustabdyti skariaudos anksčiau.

 

Merginų kaltės jausmą taip pat galima aiškinti skriaudėjo pastangomis savo atsakomybę ir kaltę perkelti skriaudžiamajai. Pokalbiai su merginomis parodė, kad skriaudėjai  stengdavosi nusimesti kaltę manipuliacinio elgesio ir psichologinio spaudimo būdu: papirkinėdami dovanomis, apsimesdami geradariais, įvairiai pateisindami savo elgesį, kaltindami merginas seksualia išvaizda, manipuliuodami merginų šilumos ir meilės poreikiu, stengdamiesi sukelti gailestį ar baugindami, pasinaudodami jaunesnių mergaičių žinių stoka.

 

Daugeliui tirtų merginų prireikė nemaža laiko, kad išsiaiškintų savo jausmus, norus ir ketinimus skriaudėjo atžvilgiu ir atitinkamai „grąžintų“ jam atsakomybę už patirtą traumą. Daugeliui merginų prireikė nemažai laiko, kad sau atleistų, nustotų jausti gėdą ir kaltę.

 

 

Visų seksualinę skriaudą patyrusių merginų savęs suvokimas ir vertinimas buvo pažeistas. Skriauda pakirto pasitikėjimą savimi, priversdama pasijusti bejėgėmis, degradavusiomis ir pažemintomis, mažiau vertingomis už kitas, nepatyrusias skriaudos. Dauguma skriaudą suvokė kaip asmeninį nuvertėjimą, o ne kaip skausmingą jas ištikusį įvykį, jos ėmė jaustis negražios, gėdingos, nevertos meilės, netinkamos šeimai sukurti.

 

Dalis tirtų merginų jautė didelę gėdą dėl savo lytinio brendimo, ypač jei skriaudėjas privertė patikėti, kad skriauda įvyko dėl to, nes mergina jį sugundė savo seksulia išvaizda. Tokiais atvejais merginos pradėjo nekęsti savo bręstančio kūno.

Nemažai daliai tiriamųjų atrodė, kad jų kūnas per riebus ir bjaurus, o tai kas lėmė jų mitybos sutrikimus. Merginos nesąmoningai stengėsi tapti „vaikiškomis“ nevalgydamos, išvemdamos suvalgytą maistą, nuolat mankštindamosi, nes kūno brendimas joms asocijavosi su patirta skriauda.

 

Kadangi merginos, išgyvenusios skriaudą, susidūrė su visišku jų jausmų ir norų nepaisymu, kai kurioms iš jų atsirado polinkis numenkinti ar visai atsisakyti savo asmeninių jausmų, troškimų ir poreikių kaip nereikšmingų. Dažnai jos vėl tapdavo seksualinės ar kitokios skriaudos aukomis, nes buvo išmokusios, kaip tenkinti kitų poreikius, bet ne kaip rūpintis savo pačių poreikiais. Jos nesugebėdavo laiku atpažinti grėsmės signalų, pernelyg toleruodavo netinkamą elgesį savo atžvilgiu.

 

3 lentelė. Merginų pasiskirstymas pagal psichosomatinių negalavimų, miego ir mitybos sutrikimų, destrukcinių ir savidestrukcinių polinkių ir priklausomybių dažnį, įvertintą pačių merginų

 

 

Pyktį, kuris paprastai pasireiškia kaip natūrali gynyba išgyvenant skausmą, netektį, bejėgiškumą ar gėdą ir kuris turėtų būti nukreiptas į skriaudėją, dauguma merginų buvo linkusios nukreipti į save. Daugelis jautėsi netikusios ir smerktinos. Jų pyktis neretai virsdavo savidestruktyviu elgesiu – depresija, nenoru gyventi, savęs žalojimu, badymu, pjaustymui, svaiginimusi alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis.

 

Kai kurios merginos patirtą skausmą mėgino malšinti  nukreipdamos pyktį į išorę, tapo agresyvios, antisocialios, linkusios į delinkventinį elgesį.

Neretai merginų pyktis prasiverždavo per stipriai ir neadekvačiai, ypač jei jausdavosi turinčios mažai įtakos. Kai kurios merginos bendraudamos stengdavosi atrodyti drąsios, stiprios ar net žiaurios ir šitokiu būdu paslėpti savo bejėgiškumo jausmą.

 

 

Merginos, patyrusios seksualinę skriaudą, turi daug bendravimo ir artimų ryšių kūrimo problemų. Dažnai jos jaučiasi vienišos ir trokšta turėti draugų, tačiau artimus santykius daugeliui sukurti labai sunku.

 

Jei nuskriaudė artimas žmogus – patėvis, dėdė, draugas, kuriuo pasitikėjo, dažniausiai merginoms susiformuoja klaidingas supratimas apie artimą bendravimą. Kadangi normalių artimų ryšių niekada nebuvo turėjusios, daugumai tokie ryšiai asocijuojasi su skausmu, bejėgiškumu ir baime, todėl suartėti joms būna sunku. Kita vertus, neturėdamos visaverčio, normalaus bendravimo patirties merginos nesugeba tinkamai įvertinti kitų žmonių elgesio jų atžvilgiu. Trokšdamos dėmesio ir šilumos kai kurios merginos kaskart įsitraukia į nesveikus santykius su skriausti linkusiais asmenimis.

 

Patyrusios seksualinę skriaudą merginos neretai linkusios šilumą, dėmesį tapatinti  su seksualumu, ypač jei to dėmesio sulaukdavo tik per seksualinius ryšius. Jei seksualinis kontaktas buvo vienintelis būdas sulaukti dėmesio ir ypač jei bendraujant su skriaudėju būta ir malonių akimirkų, merginos dažnai jaučia didelę kaltę ir gėdą. Ankstyvi  kai kurių merginų seksualiniai ryšiai nulėmė jų savęs suvokimą ir vertinimą kaip seksualinių objektų. Todėl šioms merginoms vėliau tapo sunku užmegzti tarpusavio santykius, nepagrįstus seksualiniais ryšiais.

 

Dalis merginų, stengdamosi įveikti patirtą traumą, pačios ėmė elgtis seksualiai, provokuojamai ar tvirkinti jaunesnius, panašiai kaip anksčiau  buvo tvirkinamos jos.

 

Kitas merginas ankstyvi seksualiniai ryšiai paveikė priešingai – jos ėmė vengti bet kokio suartėjimo. Bendraudamos su žmonėmis ir norėdamos sulaukti dėmesio, šilumos, šios merginos, vos užsimezgus glaudesniems ryšiams buvo linkusios pasitraukti ir vengti bet kokio suartėjimo.  Neretai merginos, patyrusios seksualinę skriaudą, linkusios nutraukti vėliau užsimezgusias draugystes jei santykiai tampa artimesni, - jos bijo dar kartą patirti nusivylimą ir skausmą. Pasitikėti žmonėmis tokioms merginoms yra labai sunku.