Lyčių studijų centras

Atsižvelgiant į tai prasminga patyrinėti moterų įvaizdžius lietuviškoje žiniasklaidoje. Toks žvilgsnis gali atskleisti ideologinę visuomenės struktūrą, normatyvinius standartus, keliamus moters biografijai, kitaip tariant, vyraujančias ideologines schemas, kuriose jau atrasta vieta "normaliai" moters veiklai, jos raiškos privačioje ir viešoje sferose būdui bei "normalios" moters socialinėms ir psichologinėms charakteristikoms. Tik išsiaiškinus galima dekonstruoti diskursyvinę tvarką, modeliuojančią moterų kasdienybę, verčiančią prisitaikyti arba "plaukti prieš srovę".

Pirmoje straipsnio dalyje analizuosime moterų paveikslus dienraščiuose. Analizės logika - moteris ir skirtingos socialinio aktyvumo sferos. Vienos jų - pramogų verslas, sportas, menas, politika - sutampa su įprastomis viešojo gyvenimo sritimis, o kitos žymi deviantines sritis - nusikaltimus arba privačios sferos "perversijas", pasireiškiančias paranormaliais moterų užsiėmimais. Antroje dalyje aptarsime moteris Lietuvos televizijų programose.

Viena ryškiausių žiniasklaidos dėmesio moterims projekcijų sietina su jų dalyvavimu pramogų versle. Nepaisant moterų užsiėmimų šioje srityje įvairovės - popmuzika, madų pasaulis ir pan. - visi straipsniai turi bendrą vardiklį. Tai pabrėžtinas dėmesys moters kūnui, t. y. seksualumui ir jį palaikančioms praktikoms. Šios temos akivaizdžiai nustelbia tiesioginio moterų sukuriamo produkto kritiką, aptarimą, pristatymą. Panašiai žiniasklaida “pamiršta”, kad pramogų verslo moterys yra kūrėjos ir dalyvauja didelėje konkurencinėje kovoje. Juk tikrovėje jos dažnai yra ir savo kūrybos vadybininkės. Tačiau šie faktai dienraščio puslapiuose pasirodo itin fragmentiškai ir yra nustelbiami silpnos, lepios, neracionalios moters paveikslo.

Dėmesio moterų kūrybai disproporcija atsiskleidžia popgrupės vokalistės Rūtos Jurkevičiūtės veiklos aprašymuose. Dienraštyje pasirodė net keletas straipsnių, tačiau iš jų tik netiesiogiai buvo galima suprasti, kad dainininkė išleido naują albumą “9 mėnesiai”. Pats muzikinis įvykis – naujasis albumas – žurnalistų nedomino ir visas dėmesys buvo nukreiptas į spėliones, ką gi reiškia albumo pavadinimas: slepiamą R. Jurkevičiūtės nėštumą, naują meilę ar pagimdytą ir paliktą JAV kūdikį?[3] Žurnalistų cinizmas tampa dar didesnis, kai patys eskaluodami šią temą straipsnį pavadina “Apkalbos įskaudino vokalistę”.

Pramogų verslo moterys dienraščių puslapiuose vaizduojamos kaip neišprususios, neturinčios nuovokos apie viešosios sferos funkcionavimo taisykles. Štai, pavyzdžiui, iš straipsnio apie muzikinės laidos “Erdvė” vedėją Gretą Zabukaitę sužinome, kad režisierė svajoja atstovauti Lietuvos kultūrai užsienio šalyje. Pasak straipsnio autoriaus, G. Zabukaitė įsitikinusi, kad gali būti naudinga Lietuvai, nes, be muzikos domisi ir kitomis sritimis. Kaipgi žurnalistas pateikia laidos vedėjos kompetenciją? Straipsnyje rašoma:”Režisierės darbas merginai labai patinka, tačiau yra daug kitų sričių, kurios Gretai yra ne mažiau įdomios ir artimos: ”Galėčiau mokytis kulinarijos. Labai mėgstu gaminti maistą, ypač visokius troškinius. Be to, mėgstu megzti”, - dėstė pašnekovė. “Norėčiau būti Lietuvos kultūros atašė didelėje šalyje.”[4] Šį moters norą žurnalistas apibendrina: “Pasitaikius progai ji mielai bent keleriems metams išvyktų gyventi į užsienį, kad pakeistų pabodusią aplinką”[5]. Skaitytojui akivaizdžiai peršama mintis, kad moterys neturi rimtų ketinimų užsiimti kita veikla nei pramogų verslas, jos net nesuvokia, kokias kvalifikacijas derėtų turėti siekiant profesionalės karjeros.

Pramogų verslo moterų įvaizdžių spaudoje išimtys – tai moterys, kurios daugiau ar mažiau įsitvirtino Vakarų šalyse. Pats kalbėjimo stilius apie jas skiriasi nuo to, kuriuo apibūdinamos moterys, užsiimančios panašia veikla Lietuvoje. Straipsnyje apie Nataliją Kulabuchovą prieš šešerius metus išvykusią iš Lietuvos aprašomas jos darbas Londone. Jau pats publikacijos pavadinimas “Kaunietę į savo gretas priėmė garsūs Londono didžėjai”[6] rodo, kad žurnalistas kuria teigiamą moters paveikslą. Čia negailima dėmesio konkrečių karjeros žingsnių, pastangų aprašymui, įvertinamas gebėjimas išlikti konkurencinėje kovoje. Herojė pristatoma kaip intelektuali, išsilavinusi, lanksčiai mąstanti ir įžvalgi asmenybė. Tad belieka tik spėlioti, kodėl spaudoje pateikiami skirtingi moterų, dalyvaujančių tame pačiame versle, įvaizdžiai?

Publikacijos apie sportininkes sudaro bene vienintelę dienraščio straipsnių grupę, kurioje moterų įvaizdžiai vienareikšmiškai teigiami. Šiuo atveju žurnalistai net nedaro įprastos takoskyros tarp pasaulinio lygio žvaigždžių ir moterų, kurioms sportas yra pomėgis, o ne profesionalus darbas. Vienodai teigiamai spaudoje pateikiami vienos geriausių pasaulyje dviratininkių Dianos Žiliūtės ir merginų, kurios Dzūkijos nacionaliniame parke tobulino nindziutsu žinias, paveikslai. Aprašydamas merginų savigynos seminarą, žurnalistas pabrėžė seksualią moterų išvaizdą kaip galimą jų užpuolimo priežastį, perteikė linksmą seminaro nuotaiką, tačiau straipsnyje šios moterys netapo lengvabūdėmis viliotojomis ar vyrų provokatorėmis. Priešingai, kuriamas palankus moterims lietuviškų nindzių įvaizdis, labiau nukreipiant dėmesį į psichologiškai nestabilių vyrų elgesį: “Merginą šiek tiek nuliūdino patarimai, kad mažiau vaikščioti gatvėmis vienai, nesegėti trumpo sijono ir ryškiai nesidažyti. Tokia apranga dažnai provokuoja užpuolikus, nors pačios aukos apie tai dažniausiai net nepagalvoja”.

Kodėl spaudoje moterų sportininkių paveikslas yra teigiamas? Atsakymo į šį klausimą galime ieškoti su sportu siejamuose kultūriniuose idealuose. Juk sportas pirmiausia reiškia jėgą, ištvermę, konkurencinę pergalę, kovą, stipriojo triumfą. Kitaip tariant, visa tai, kas užkoduota tradiciniuose maskulinistiniuose idealuose. Tad galime manyti, jog moterys, prisiderinančios prie šių modelių, sulaukia atvirai teigiamo vertinimo.

Keista, kodėl panašaus dėmesio nesulaukia kitų sričių profesionalės? Juk jos, dalyvaudamos viešojoje sferoje, taip pat privalo įveikti maskulinistinio pasaulio taisykles. Vienas iš paaiškinimų gali būti sporte egzistuojanti lyčių segregacija, atskirianti moterų ir vyrų sportą. Nors abiejose srityse galioja tos pačios taisyklės, moterys rungiasi su moterimis, vyrai – su vyrais. O kitose profesionaliose srityse – versle, politikoje, moksle, mene - į vietą po saule visi bėga vienu takeliu.

Toks paaiškinimas atrodo įtikinamas analizuojant dienraščių dėmesį moterų veiklai kitose nei sportas srityse. Štai, pavyzdžiui, straipsnių, skirtų menininkėms, rašytojoms, dienraštyje apskritai nėra daug, atrodytų, kad jų veikla ignoruojama. Jei apie jas ir rašoma, tai dažniau primena ne straipsnius, bet autorių neturinčias informacines žinutes apie įteiktas premijas, atidarytas parodas.

Šiuo atveju galėtų būti iškalbinga informacija apie poetę Juditą Vaičiūnaitę ir jai įteiktą Trijų Karalių premiją už geriausią 2000 metų knygą[7]. Keliasdešimties sakinių žinutėje labiau akcentuojama tai, kad poetė šiuo metu sunkiai serga, nei faktas, kad J. Vaičiūnaitė yra viena iš geriausių Lietuvos poečių. Šios bendros tendencijos išimtimis galėtų būti retkarčiais pasitaikančios publikacijos dienraščio priede “Mūzų malūnas”. Čia galima perskaityti solidžių, nešokiruojančių ir gana išsamių interviu su kūrėjomis. Jie padeda suvokti skaitytojui menininkės kūrybinius siekius, įsivaizduoti ją kaip gyvą, rūpesčių nestokojančią moterį šiuolaikinėje visuomenėje. Literatūros kritikas Ramūnas Gerbutavičius, kalbindamas rašytoją Renatą Šerelytę, nesibodi paklausti, kaipgi ji sugeba kurti ir tuo pačiu metu auginti du mažus vaikus. Rašytojos atsakymas paprastas, natūralus ir įtikinamas: “Jeigu dabar nesikalbėtume, būčiau rašiusi, nes vienas vaikas darželyje, o kitas miega. Tokiomis akimirkomis ir rašau”.

Išskirtinio spaudos dėmesio gali tikėtis tik menininkės, kurios sulaukė pasaulio visuomenės pripažinimo. Kaip ir kitos menininkės, jos kuria elitinio meno produktą. Tačiau jų veiklos pristatymas prilygsta populiariosios kultūros pardavimo dėsniams. Ryšių su visuomene atstovai dirba populiarindami, reklamuodami elitinio meno kūrėją, įtraukdami į dėmesio lauką tiek jos laimėjimus, tiek gyvenimo kasdienybę. Per pastaruosius keliasdešimt mėnesių šiai menininkių kategorijai priklausė tik Violeta Urmanavičiūtė. Dainininkės įvaizdis spaudoje kuriamas vienareikšmiškai pozityviai ir spalvingai. Tiek menininkės darbas, tiek asmeninis gyvenimas čia pristatomi su didžiuliu dėmesiu ir pagarba. Netgi toks jos asmenybės bruožas kaip pedantiškumas (kitais atvejais galintis atrodyti atstumiamai), dienraštyje pateikiamas labai tolerantiškai ir patraukliai. Teigiamas V. Urmanavičiūtės įvaizdis kuriamas iš kiekvienos detalės, kiekvieno jos charakterio bruožo: “Kitas išskirtinis jos bruožas – didelis pareigingumas ir punktualumas. Pavyzdžiui, į oro uostą ji su gausybe lagaminų išsiruošia dar gerokai iki registracijos į lėktuvą pradžios. (…) Kartą tik dėl šio įpročio dainininkė Ispanijoje suspėjo į lėktuvą, išskridusį valanda anksčiau. (…) Violeta jau iš vakaro pradeda planuoti kur, pavyzdžiui, valgysime, kelintą valandą ji išeis iš restorano”.

Žinoma, šykštus dėmesys menininkėms žiniasklaidoje gali būti aiškinamas ir tuo, jog Lietuvoje žiniasklaida, trumparegiškai orientuodamasi į masinį vartotoją, apskritai nedaug dėmesio skiria elitinei kultūrai – literatūrai, muzikai, dailei. Ir visai nesvarbu, kas ją kuria – moterys ar vyrai. Tačiau dienraštis nepastebi ir moterų veiklos kitose, visuomenei "aktualiose" ūkio, politikos srityse.

Dienraščio publikacijas apie moteris politikoje galime išskirti į atskirą grupę. Dienraštyje moterys pristatomos kaip nenusisekusios politikės, didesnės ar mažesnės nevykėlės, kurios nuolat patenka į nemalonias, komiškas situacijas. Taip žiniasklaida lyg ir įteigia, kad moterims politikoje ne vieta. Štai į straipsnius apie Lietuvos Respublikos kultūros ministrę Romą Dovydėnienę žurnalistai įpina sovietinių anekdotų ir pigių juokelių. Atrodo, kad žurnalistų tikslas yra pateikti kuo daugiau nuomonių, neigiančių ministrės kompetenciją, politinio darbo patirtį, profesinę teisininkės kvalifikaciją. “Kultūros ministrė R. Dovydėnienė yra maloni, simpatinga moteris, bet nesu girdėjęs apie jos kultūrines iniciatyvas”, - priminė Vaidotas Žukas, dailininkas ir žurnalistas, buvęs LRT vadovas. “Spaudoje pasirodę ministrės žodžiai, kad ji remsis patarėjais, yra tiesiog naivūs. Ministrai patys yra savo srities patarėjai premjerui”.

Informacija apie Lietuvos politikes dažniausiai į spaudą patenka drauge su didesniais ar mažesniais skandalais. Tokius straipsnius lydi ir atitinkamos antraštės. Aprašydamas socialliberalų frakcijoje kilusį konfliktą ir Šiaulių merės vaidmenį jame, dienraštis parinko šokiruojančius žodžius: “Po žodžių apie kartuves – kalba apie meilę”. Panašiuose straipsniuose cituojami visi moterų politikių žodžiai ir sakiniai, išsakyti konfliktinių situacijų metu.

“Lietuvos rytas” dar kartą patvirtina stereotipą, kad politiko vardo gali būti vertas tik vyras, o moterys turėtų užsiimti kitokio pobūdžio veikla. Šią mintį patvirtina psichologo Gedimino Navaičio straipsnis skambiu pavadinimu “Moterims karjera kur kas svarbiau nei vaikai”. Čia sužinome, kad šiuo metu Lietuvoje moterys gimdo rečiau, daugėja nesantuokinių vaikų ir skyrybų. Perskaitęs šio straipsnio antraštę skaitytojas gali drąsiai tvirtinti, kad visų negandų ir problemų kaltininkės yra Lietuvos moterys, labiau besirūpinančios savo karjera, darbu nei namais. Minėta antraštė (publikacijų pavadinimus paprastai kuria laikraščio redakcija) yra labai simbolinė ir akivaizdžiai byloja ne apie paties psichologo, bet apie dienraščio redakcijos patriarchalinę poziciją: moters vieta yra privati namų sfera, šeima ir tik "ekstra" moterys (sulaukusios pasaulinio visuomenės dėmesio, pripažinimo) gali sau leisti gyventi nepriklausomai, ieškoti kitų saviraiškos formų, siekti karjeros ir tikėti jos sėkme.

Bene daugiausia moterų problematikai skirtų dienraščio publikacijų pasirodė apie moteris ir kriminalinius įvykius. Tokį dėmesio dosnumą galima aiškinti dviem dalykais. Pirma, šiuolaikinėje Lietuvos žiniasklaidoje kriminalinė žinia turi išskirtinį statusą. Ji tapo pigiu masalu, pritraukiančiu skaitytojus. Taigi žiniasklaida ciniškai domisi bet kokiais tie moterų, tiek vyrų - nusikaltimais, jų aukomis. Antra, moterys kriminalinių žinių puslapiuose gali atsirasti ir sąmoningai, siekiant demaskuoti tikrojo moteriškumo krizę.

Šiam tikslui tinkamiausi straipsniai apie moteris, nužudžiusias savo kūdikius. Pastaraisiais metais tokių straipsnių akivaizdžiai padaugėjo. Bendra šių publikacijų tendencija yra ta, kad tragedijos kaltininkėmis pripažįstamos vien moterys. Tokio spaudos nuosprendžio sulaukia ne tik asocialios, niekada savo vaikų neprižiūrėjusios ir neauginusios moterys, bet ir tos, kurios iki nusikaltimo buvo rūpestingos motinos. Straipsnyje “Miestelio ramybę sudrumstė vienišos motinos drama” pasakojama apie Šventojoje gyvenančią Angelę Žvirblienę, kuri savo naujagimį paslėpė šaldiklyje. Nors Palangos apylinkės prokuratūra A.Žvirblienės bylą nutraukė, tačiau didžiulis straipsnis apie įvykį, iliustruotas moters bei trijų jos mažamečių vaikų nuotraukomis, be abejonės, uždėjo jai žudikės antspaudą.

Straipsnyje “Kūdikį pražudė motinos gimtadienio orgijos” taip pat kalbama apie kūdikio mirtį. Perskaitę straipsnį sužinome, kad vaikas žuvo gaisro metu, kurį sukėlė girtaujantys sugyventiniai. Tačiau straipsnio antaršrė byloja priešingai, nei pateikta informacija, t. y. formuojama nuomonė, kad vien moteris kalta dėl įvykusios tragedijos.

Išimtinai moterys kaltinamos ir dėl paliktų savo kūdikių. Tai vėl rodo straipsnių antraštės: “Girtos motinos užmiršta savus kūdikius”, “Demaskuota savo kūdikio atsisakiusi motina” ir pan. Straipsnių autoriams net nekyla mintis, kad už kūdikio likimą turėtų būti atsakingas ir tėvas. Pasakojant apie Vilkaviškio centrinėje ligoninėje paliktą dviejų mėnesių mergytę, apeliuojama tik į motiną: “Motinos nesulaukus iki ketvirtadienio, medikai su Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistais spręs tolesnį mergaitės likimą”. Tokiu būdu dienraščio leidėjai ir kūrėjai išsiduoda gyveną ant sovietmečio lyčių ideologijos platformos, pagal kurią rūpestis šeima ir vaikais buvo tik moters pareiga.

Dienraštyje aprašomas ir moterys, turinčios neįprastų pomėgių, sugebėjimų ar dirbančios, pasak laikraščio, moterims nebūdingą darbą. Tai į raganas įšventintos lietuvės, taksi vairuotoja, naftos platformoje dirbanti moteris, ir pan. Nors šios publikacijos nekuria tiesioginio neigiamo šių moterų įvaizdžio, vis dėl to piešia iracionalios, nekonvencinės, sunkiai suvokiamos moters (o gal net apskritai vidų moterų prigimties?) paveikslą. Toks moters vaizdavimas tik patvirtina, jog ji netinkama patiems "normaliausiems" užsiėmimams - verslui, politikės ar profesionalės karjerai.

Apibendrinant galima teigti, jog didžiausio tiražo dienraštyje "Lietuvos rytas" atsiskleidžia tradicinė socialinio pasaulio segregacijos pagal lytis ideologija. Moterų profesinių laimėjimų pristatymas marginalizuojamas, išskyrus retas išimtis. Palaikoma nuomonė, pagal kurią deramas moters veiklos laukas apibrėžiamas privačia sritimi. Apsivilkamas šiuolaikišką nebulvarinio dienraščio rūbą, "Lietuvos rytas" atskleidžia politinės pozicijos griaučius, sulipdytus pagal retrogradines lytis diskriminuojančias nuostatas. Jei dienraštis įsitikines, kad jis - Lietuvos visuomenės fotografija, tai demonstruoja ir savo pilietinę impotenciją, t.y. nesugebėjimą subalansuoti komercinių interesų ir įsipareigojimų visuomenei bei absoliutų kritinio užtaiso vaizduojant socialinę realybę stygių.

Televizijų programų struktūra jungia keleto skirtingų žanrų laidas. Jas galima skirstyti į tris kategorijas: filmai, informacinės, pramoginės, publicistinės laidos. Mes aptarsime tik keturių nacionalinių televizijų pramogines, publicistines ir informacines laidas.[8] Tokį analizės objekto pasirinkimą lėmė viena pagrindinė priežastis. Pramoginei, publicistinei ir informacinei kategorijai priskirtos laidos dažniausiai yra vietinės žiniasklaidos produktas, todėl tiek jų kūrimo forma, tiek ir turinys tapačiausiai atspindi vietines realijas. Dėl trumpos darbo apimties vengsime išsamios ir sistemiškos laidų turinio analizės. Apsistosime tik ties bendromis laidų ir moterų vietos jose tendencijomis. Analizei pasirinktos kelios pramoginių ir publicistinių laidų grupės:

Analitinės publicistikos laidos kitaip dar vadintinos rimtąja žurnalistika. Čia gvildenamos Lietuvos visuomenės politinės, socialinės ir ūkinės aktualijos. Taigi jos nukreiptos į aktyvią, visuomeninio gyvenimo problemomis besidominčią auditoriją. 2000 metais “Spaudos klubas” ir “Paskutinė kryžkelė” užėmė žiūrimiausių LRT laidų dešimtuko antrą ir trečią vietas.[9] Trijų iš keturių šių laidų vedėjai yra vyrai. “Korida”, kurios vedėja yra žurnalistė moteris, savo žanru šiek tiek nutolusi nuo “Spaudos klubo” ir “Paskutinės kryžkelės”. “Koridoje” nors ir keliamos panašios problemos kaip kitose šios grupės laidose, tačiau analizės gyliu, apimtimi ir žanru laida panaši pramoginę. Taigi esminių visuomenės problemų iškėlimas, jų analizės perspektyva lietuviškose televizijose perduota į vyrų rankas. Tuo lyg dar kartą nebyliai patvirtinama, kad pagrindiniai visuomeninio gyvenimo projektuotojai yra vyrai, o rimtos problemos gali turėti tik vyrišką veidą. Galima užsiminti, jog panašų stipiriai maskulinistinį formatą turi kriminalinės publicistikos laidos, kurių vedėjai yra tik vyrai.

Kaip priešybė šioms laidoms sodriausiai moteriškumo reikšmės kuriamos ‘socialinio teisingumo ir solidarumo” bei “vartojimo kultūros” laidose. Pirmai grupei priklausančios laidos skiriamos spręsti kasdieniškas socialines problemas (“Bėdų turgus”), nesudėtingus civilinius teisinius kazusus (nemokantis alimentų vyras, kaimynai, nepasidalijantys bendro koridoriaus dalies, ir pan., bet ne sudėtingi teisiniai ūkiniai ginčai). Šiose laidose moteris – laidų kūrėja ir dalyvė -simbolizuoja visuomenės moralinį kodą. “Moteriškumui” priklauso rūpintis nuskriaustais, patyrusiais neteisybę žmonėmis. Moterys vedėjos įkūnija atjautėjas, guodėjas, kilniaširdes, besirūpinančias sąžinės užkamuotasiais dėl praeities klaidų ir surandančias bei sujungiančias išblaškytas šeimas (“Atleisk”). Jos vaizduojamos kaip vienintelės kuriančios ir atkuriančios visuomenės bendrystę, stabilumą ir solidarumą.

“Vartojimo kultūros” laidose, kurių vedėjos yra moterys, o visas temas jungia kosmetikos, maisto pramonės, grožio industrijos vardiklis, kuriamas besimėgaujančios išpuoselėtu gyvenimo stiliumi moters paveikslas. Paslėptas šių laidų turinys taip pat nukreiptas į tradicinę ideologiją atitinkančius moterų vaidmenis. Moteris iškyla ne kaip atsakinga ir lygiavertė kūrėja, bet kaip kasdienybės estetikos vartotoja, modeliuojama šiuolaikinės paslaugų sferos industrijos.

Ypač daugiasluoksnės ir daugiakalbės moterų ir vyrų vaizdavimo perspektyvoje yra humoristinės publicistikos laidos. Reikia paminėti, kad jų populiarumas visuomenėje didžiulis, todėl manytina, kad jose skleidžiami pranešimai pasiekia daugybę gyventojų. ”Dviračio žynios” ir “Be tabu” buvo labiausiai žiūrimos laidos Lietuvoje.[10] Humoristinių laidų tikslas – kritikuoti gyvenimo negeroves. Deja, sustabarėjusi moteriškumo ir vyriškumo samprata visuomenėje retai tampa šių laidų kritikos objektais. Dažniausiai būna taip, kad lyčių stereotipai tampa priemone, pajuokti vidaus ar užsienio politikos, ūkinius sprendimus ir pan. Tam, pavyzdžiui, padeda ir “Dviračio žynių” herojės moterys: senmergė mokytoja, verslininko žmona, prasigėrusi valkata. Laidose lyg dar kartą įtvirtinama nuostata, kad senmergės dažnai būna mokytojos, dešiniųjų pažiūrų, neturinčios jokios seksualinio gyvenimo patirties (o tai jau savaime verta pajuokos) ir pan. Dar brutualiau moterys ir vyai vaizduojami laidoje “Nosis”, kurios siužetai sukasi apie vienos šeimos gyvenimą. Vyrai dirba, geria ir kartais mušasi, o moteris, kurios vaidmenį atlieka vyras, ignoruojama šiems svarstant “gyvenimiškus” klausimus, replikuojant ‘tu, boba, patylėk’.

[1] Marcinkevičienė D., Praspaliauskienė R. Feminizmas, visuomenė, kultūra. Vilnius, 1999, p. 61-68; Maslauskaitė A. Feminizmas, visuomenė, kultūra. Vilnius, 2000, p.136-145. Maslauskaitė A. Seksualiniai ir instituciniai lyčių santykių aspektai Lietuvos moteriškoje žiniasklaidoje 1990-2000. Filosofija. Sociologija. 2002 (2), priimta spaudai

[2] Kokybinei analizei pasirinktas didžiausią tiražą turintį dienraštį “Lietuvos rytas”. Analizė atlikta remiantis 2001 metų “Lietuvos ryto” publikacijomis pagrindinėje laikraščio dalyje bei jo prieduose “Savaitgalis”, “Mes”, “Mūzų malūnas”. Analizei atrinkti straipsniai pirvalėjo turėti vieną požymį - straipsnio herojė turėjo būti moteris.

[3] Zilnys R.. Apkalbos įskaudino vokalistę, “Lietuvos rytas”, 2001, rugpj. 8; Zilnys R. Atlikėjų dovanos – būsimoms motinoms, “Lietuvos rytas”, 2001, rugpj. 1.

[4] Zilnys R.. Televizijos laidų vedėja neturi laiko spoksoti į televizorių”. “Lietuvos rytas”, 2001, sausio 3.

[6] Genytė Ž. Kaunietę į savo gretas priėmė garsūs Londono didžėjai. “Lietuvos rytas”, 2001, liepos 11.

[7] Premiją rašytojai skyrė sunkiai sergančiai kolegei. “Lietuvos rytas”, 2001, sausio 9.

[8] Buvo atsisakyta tirti kabelinių regioninių televizijų programas. Daugelis jų savo laidų tinklelyje neturi autorinių laidų, transliuoja tik kino filmus ir vietines informacines (žinių) laidas.