Lyčių studijų centras

Kai kalbama apie moterų ir vyrų įvaizdžius, kuriuos visuomenei teikia žiniasklaida, ji paprastai kritikuojama. Ir kritikuojama pagrįstai. Žiniasklaida išnaudoja moters kūną, paversdama jį erotišku masalu komercinėms užmačioms. Žiniasklaidoje moteris - vis dar santuokos ir šeimos ašis. Ji atsakinga už itin daug dalykų: iškilusį biskvitą, vaiko ligas ar su gyvenimu nesusidorojantį vyrą. Žiniasklaidoje moterys (nors tik kartais) tampa veiklios, iniciatyvios, visuomeniškos, bet, deja, nelaimingos. Mat išmanydamos, kaip prasimušti visuomenėje, jos gyvena pagal blogiausią moters biografijos scenarijų – yra senmergės, vienišės ir pan. Žiniasklaidoje moterys tampa vis plėšresnės vartotojos, nepasiklystančios tarp kofermentų, Q-10 enzimų ir pan. Taigi nedaug nukeliauta nuo pagarsėjusių trijų K (Kirche, Küche, Kinder – bažnyčia, virtuvė, vaikai).

Tiesą sakant, tą patį galima pasakyti ir apie vyrus. Žiniasklaida “teisingą” vyrišką gyvenimą taip pat išdėsto viena formule. Čia vietoje trijų K yra dvi S. Formulė paprasta: vyrai = seksas + statusas. Tiesa, formulės kintamųjų įgyjamos reikšmės priklauso nuo laikraščio ar žurnalo idėjinio veido. Pirma S gali virsti atvira pornografija arba rafinuota paslėpta reklama. Antrosios S reikšmių intervalas dar platesnis – nuo automobilio iki žvejybos Kubos pakrantėse.

Vis dėlto pamėginkime pažiūrėti į žiniasklaidos produktą kiek atviresniu žvilgsniu. Ar, be jau minėtų ideologinių K ir S formulių, joje dar kas nors egzistuoja? Kitaip tariant, ar žiniasklaidoje - dabarties žmogaus svajonių ir baimių žodynėlyje - aptiksime į šias formules neįsitenkančių moteriškumo ir vyriškumo reikšmių? Formuoluojant akademiškiau - ar egzistuoja lietuviškoje žiniasklaidoje terapinis diskursas? O juo vadinsime temas, implikuojančias moters ar vyro autonomiją, savipažinimą, savikontrolę, socialinius tarpusavio santykių įgūdžius, žodžiu, visa tai, ką britų sociologas Giddensas vadina generalizuoto reflektyvumo išraiška.

Terapinio diskurso egzsitavimas populiariojoje žiniasklaidoje turėtų ir dar vieną svarbią praktinę reikšmę. Žurnalus skaito ir tie, kurie neturi intelektinių įgūdžių ar materialinių išteklių domėtis išsamesniais, psichologiškai labiau kvalifikuotais ‘savipagalbos’ vadovais (vadinamaisiais self - help’ais). Todėl žurnalai yra vieninteliai kanalai, kuriais terapinės temos gali prasmukti į plačiausius gyventojų sluoksnius. Į tuos, kurie apie psichologiją žino tik tiek, kad ji egzistuoja, kuriems šeimos istorija baigiasi su asmeniniais šeimos atsiminimais. Prisiminkime dar ir tai, kad Lietuvoje žurnalo tiražas nesutampa su jį skaitančių auditorija. Ji paprastai būna 5 - 9 kartus didensė.[2] Tad galbūt, teks pripažinti, kad populiarioji spauda yra ne tik stereotipų dauginimo, bet ir emancipacijos mokykla. Na, bet pažiūrėkime, ar teks.

Terapinio diskurso kūrėjai pirmiausia yra įvairių socialinių mokslų atstovai – psichologai, sociologai, istorikai ir kt. Kitaip juos dar galima vadinti kasdienybės ekspertais. Jie įgyja specialių žinių, t. y. įrankiu atrasti ir pažinti žmogaus vidinį pasaulį (o tai reiškia ir jo sudėtingumą), tyrinėti tarpusavio santykius, pateikti jų raidos mechanizmus ir vizijas. Dar svarbiau, jog ekspertai pateikia ir veiksmingų vidinio pasaulio, tarpusavio santykių valdymo receptų. Aišku, receptai visuomet atstovauja tam tikram idėjiniam pagrindui. O terapinio diskurso idėja, kaip minėjome, - emancipuotas žmogus.

Ekspertų atsiradimas žurnalų puslapiuose reiškia du dalykus. Pirma, kasdienybės išmanytojų poreikis rodo, kad pasaulis, socialinė kasdienybė nebėra savaime suprantama. O tai reiškia, kad ji gali būti įvairi, o jos supratimas - daugialypis. Kalbant apie lyčių padėtį aišku, jog pripažįstami tarkime, keli moters ar vyro biografijos standartai. Antras dalykas, apie kurį kalba ekspertai, tas jog susipainiojusiam žmonių gyvenimui būtini paaiškinimai. Vadinasi, gyvenimas nenuspėjamas, neaiškus jau ne tik pavieniam keistuoliui, gebančiam pamatyti daugiau nei aplinkiniai ir abejojančiam, kad esama tvarka - vienintelė įmanoma. Pasaulis neaiškus visai visuomenei, kuri nebežino, kaip tvarkyti savo gyvenimą. Tai reiškia, jog kultūra, aprūpinanti žmones tikslais ir mokanti, kaip jų pasiekti, fragmentuojasi, išsibarsto. Ji, kaip rašė V. Kavolis, tampa įrankių dėže, iš kurios kiekvienas gali pasiimti ką tinkamas. Už viso šito slypi paprastas dalykas – moteris ar vyras privalo ir turi teisę rinktis patys. O pasirinkti jam padeda ekspertai.

Detaliau analizuojant ekspertų aktyvumą[4] populiariojoje žiniasklaidoje, galima išskirti kelis etapus. Pirmasis apimtų laikotarpį nuo 1990 iki 1995 metų. Jame ekspertų straipsnių ar komentarų beveik nėra. Todėl ir patys lyčių santykiai vaizduojami su minimaliu kritinės refleksijos prieskoniu. Vyrauja aprašomojo žanro straipsniai, perspausdinami skaitytojų laiškai. Moteris ir vyras, jų santykiai tik aprašomi, nesuformuluojamos problemos, nėra analizės.

Esmiškai skirtingas etapas prasideda 1995 metais ir trunka maždaug iki 1998 metų. Šis laikotarpis laikytinas lietuviškai populiariajai kultūrai kokybiškai naujo, terapinio diskurso susiformavimo pradžia. Jam būdingas verstinių užsienio ekspertų straipsnių pliūpsnis. Todėl daug analizuojamų problemų tiesiog nesusijusios su vietine kasdienybe, “iškritusios iš konteksto”. Nepaisant to, atsiradę nauji požiūriai į lyčių tarpusavio santykius atliko teigiamą vaidmenį.

Šio laikotarpio pranašumas tas, jog atsiranda lyčių tarpusavio santykių įvaizdžių įvairovė. Dabar greta tradicinių moteriškumo ir vyriškumo reikšmių iškyla ir alternatyvios sampratos. Ryškiausiai keičiasi vyro vaizdavimas. Vyras piešiamas kaip žmogus, norintis, galintis ir privalantis dalyvauti emociniuose santykiuose. Ekspertai įveda santykių kaip užduoties, kuriai reikia individualių pastangų, sampratą. Taip straipsniuose atsiranda nuomonių, kad kokybiški tarpasmeniniai santykiai – lygiaverčių partnerių abipusiškų atsakingų pastangų rezultatas. Norėdami “gražiai sugyventi” moterys ir vyrai turi įgyti bendravimo įgūdžių, pažinti savo asmenybės psichologinę struktūrą, lygiavertiškai įsipareigoti santykiams. O šis darbas su savo vidiniu pasauliu neišvengiamai laužo ir stereotipinius požiūrius į kitą lytį. Taigi 1995-1998 metus galime įvardyti kaip terapinio diskurso gimimo popkultūroje tarpsnį.

Terapinis diskursas, kaip minėta, nukreiptas į žmogaus vidinį savęs pažinimą ir vidinio Aš valdymą. Jo kūrimo inžinierių – ekspertų – vaidmens pokyčius aptarėme ankstesnėje dalyje, o dabar pažvelkime į konkrečias su šiuo diskursu susijusias temas, aptinkamas žurnalų puslapiuose. Tyrinėjant spaudą ryškiausiai pastebimas moters ir vyro subjektyvumo atradimas. Sakydami subjektyvumas, turime omenyje temas, kai gvildenamas ne socialinių vaidmenų sumodeliuotas žmogus - tai, ką įprasta vadinti savastimi (self, Selbst), kas žymi žmogaus vidinį savęs suvokimą, gimstantį iš subtilių egzistencinių kasdienės patirties apmąstymų. Galima teigti, kad per pastarąjį dešimtmetį moterų spaudoje drąsiausi bandymai vis dėlto sietini su vyro įvaizdžio keitimu. Greta dviejų S vyriško įvaizdžio formulės bandoma ieškoti kiek kitų vyriškumo reikšmių.

Pirmieji labai fragmentiški ir nedrąsūs mėginimai sulaužyti tradicinio vyro įvaizdį pasirodo "Moters" žurnale 1995 metais.[5] Tačiau nuosekli ir įvairiakryptė pozicija sietina su 1998 metais. Būtent tais metais straipsniai apie vyrus pradėti kurti atsižvelgiant į lietuvišką kasdienybę, priešingai ankstesniems fragmentiškiems užsienio spaudos vertiniams.

Vienas iš naujos vyro tapatybės elementų - emocijos. Visa tai, ką tradicinis vyras privalėjo slėpti, dabar atskleidžiama. Vyras turi ne tik sugebėti valdyti, apmąstyti, bet, svarbiausia, išreikšti savo emocines patirtis. Emocinis pasaulis vaizduojamas kaip esminė žmogaus kasdienybės dalis. “Naujam vyro įvaizdžiui turi būti svarbus ir jautrumas. Vyras neturėtų slėpti savo jausmų, gal net kartais ir paverkti”[6].

Naujame vyriškume reikšminga tampa ir vidinė asmenybės savikūra. Vyras privalo ugdyti kasdienių patirčių pagavą, jungdamas gyvenimo įvykius į autentiškus pasakojimus. Jo pasaulėžiūra turi peržengti įsigalėjusias stereotipines savęs paties, santykių supratimo schemas. Modeliuojant vyro pasaulio sampratas durys atveriamos ezoteriniams, religiniams, filosofiniams diskursams.

Vienas iš tokios savikūros, jautrumo kasdienybei pavyzdžių –atsiradusios naujos temos apie tėvystę. Šių klausimų apmąstymo impulsu tapo naujas reiškinys - vyrų dalyvavimas gimdyme. Pirmieji straipsniai šia tema – reportažinio pobūdžio. Vėliau įgaunama daugiau drąsos ir užmojo. Straipsnių autoriai vyrai samprotauja apie gyvybę, gimimą, mirtį. Vyras vaizduojamas kaip jautrus ir gebantis išgyventi ir apmąstyti. Kūdikio gimimą įvardija kaip radikalų kasdienybės pasikeitimą. Pateikiama visa paletė prieštaringų minčių ir jausmų apie gimusį žmogų, moterį ir save patį, pasikeitusią kasdienybę ir stresą, patiriamą gimus vaikui, įtampą blaškantis tarp karjeros ir šeimos.

Tad jei prisiminsime tėvystę pagal dvi S modelį, įvertinsime, jog žiniasklaida atliko milžinišką šuolį. Juk pagal ankstesnius, vis dar išliekančius standartus vaiko gimimas vyrui reikšdavo du dalykus: daugiadienes išgertuves arba sanitarinę akciją namuose. Bent jau tokie du vyrų įvaizdžiai rašant šia tema atsiskleisdavo žurnalų puslapiuose.

Pastangos pertvarkyti moters įvaizdį sulaukia taip pat nemaža dėmesio. Pirmiausia moteris skatinama būti kritiška savo padėties atžvilgiu. Pavyzdžiui, daug dėmesio skiriama vyro ir moters įsipareigojimų asimetriškumui. Asimetriškas santykis moterį paverčia auka, ją užgriūna buitis, per didelė ir vienpusė atsakomybė už santykius šeimoje. Moteris raginama suvokti, kad ne ji viena atsakinga už santuoką ir šeimą. Ji mokoma, kaip pirmiausia savo viduje subalansuoti atsakomybės problemas. Pavyzdžiui, atskleidžiama, kad tokią poziciją ji dažnai paveldi iš savo tėvų šeimos, kur motina valdė vyrą. Kelias į gyvenimą už trijų K modelio pateikiamas kaip bandymas transformuoti privačią sferą, jos nefeminizuoti. Juk tiek privati, tiek vieša erdvė lygiomis dalimis, teisėmis ir pareigomis priklauso abiem lytims.

Tačiau tiek moterų, tiek vyrų subjektyvumo ieškojimui žurnalų puslapiuose, regis, žengia dar pirmuosius žingsnius. Tai rodo, jog pati problema, nors ir suformuluota, nėra familiari bent jau apie ją rašantiems. Moters ir vyro subjektyvumo ieškojimai dažniau atitrūksta nuo kasdienybės ir paskęsta įvairiuose tariamai filosofiniuose samprotavimuose. Tuomet vyrai vaizuojami tarsi “likutinė kategorija”, į kurią sudedama visa, kas lieka nuo moters. Moteriškoji substancija apibūdinama kaip pilnatvė, priešinga vyrui, turinčiam daugiau vidinės tuštumos[7]. Arba vyrų subjektyvumas aprašomas kaip marginalinis, galimas apibrėžti tik per moters egzistenciją[8]. Vyrai priešpriešinami moterims, šioms priskiriant pozityvią, o vyrams - negatyvią prigimtį[9]. Tačiau pagal “likutinę logiką" kuriamas lyčių subjektyvumas mitologizuoja lytis. Jos vaizduojamos kaip abstrakčios kategorijos, sutvertos ne kasdienio gyvenimo patirtimis. Subjektyvumo ieškoma ne tikroviškų vyrų ir moterų susitikimų lauke, bet peržiūrint kultūrinius "lobynus". Toks lyčių subjektyvumo vaizdavimas slepia ir jų supriešinimą, konfliktą, nes viena lytis vaizduojama kaip tobulesnė, geresnė, apskritai pranašesnė už kitą.

Psichologiniu žmogumi[10] galime vadinti jo viziją, kurioje pirmu smuiku griežia psichologinės žinios. Tokios vizijos atsiradimas ir išplitimas kultūroje reiškia atsigręžimą į vidinį pasaulį, bandymą tą pasaulį suvaldyti, kontroliuoti ir taip garantuoti tam tikrą gyvenimo kokybę. Kokia yra gyvenimo kokybė, kurios labui sugalvota ir dirba psichologija? Kaip ir visuose moderniuose socialiniuose moksluose, joje slypi Švietimo epochos idėjinis moto, tačiau XX amžiaus pakoreguotas ir pripažįstamas jau ne tik vyramas, bet ir moterims.

Psichologija ir pscihoterapija – pagrindinės terapinio diskurso kūrėjos - tampa vienu iš pagrindinių eskpertinių žinių apie save patį ir aplinkinius, socialinius santykius šaltinių. Jos ir jas praktikuojantys ekspertai suteikia galimybių įvardyti, klasifikuoti ir valdyti santykių pasaulį.[11] Lietuviškoje moterų spaudoje išsiskiria penkios straipsnių grupės psichologinėmis temomis: psichologinis savipažinimas, savo vertės pajauta, komunikaciniai įgūdžiai ir empatija, poros diferenciacijos ir priklausomybės dilema, santykiai kaip procesas. Dvi pirmos temos nukreiptos į asmens psichologiją, kitos - aptaria tarpusavio santykių psichologiją.

Psichologinis savipažinimas - tai sąmoningumo, nukreipto į žmogaus psichologinius procesus, ugdymas. Paprastai naudojama dvejopa pasakojimo logika. Probleminės dabarties situacijos siejamos su asmenybės psichologine biografija arba aptariami paskiri psichologiniai reiškiniai. Einant pirmuoju keliu užsiimama psichologine “archeologija”, t. y. atskleidžiama psichologinės problemos genezė. Tokie straipsniai kuria ir ypatingą individualios tapatybės savivoką, kurioje svarbus asmens istorijos klausimas. O ši istorija, ne kaip duotybė, bet įvykių grandinės, kurias žmogus individualiomis pastangomis sieja į jam reikšmingą visumą. Tuomet gyvenimo įvykiai tampa ne paskirti nutinkantys faktai, bet reflektyviai valdomi patirčių fragmentai. O žmogus skatinamas klausti, ką vienas ar kitas įvykis jam reiškia, permąstyti veiksmus, priskirti jiems reikšmes, jungti juos į individualią biografijos interpretavimo grandinę.

Biografija tampa fonu analizuojant ir asmenybės psichologines problemas. Paprastai jų objektas - disfunkciniai santykiai šeimoje, jautriausiai paveikiantys vaikus. Užaugę vaikai tampa rašinių herojais. Straipsniuose aptariamos įvairiausios baimės, pavydas, audringi pykčio priepuoliai, siekis dominuoti, užgožti kitą, ambicijos ir savimeilė, nesugebėjimas atsipalaiduoti. Daugelyje rašinių pabrėžiama, jog sprendžiant šias problemas svarbu “surasti save”, atsisakyti socialinių klišių, atrasti individualią savivoką. Nors dažniau straipsnių herojės yra moterys, vyrai nedingsta iš dėmesio lauko. Jie irgi kenčia dėl “nesugebėjimo būti savimi”. Vyrų problemos kyla iš jų susitapatinimo su “gero vyro” idealu, o tokio vyro pagrindinis tikslas - “gerai aprūpinti šeimą”[12].

Komunikacinių įgūdžių aptartis moterų spaudoje devintajame dešimtmetyje pakito labiausiai. Nuo bendrų patarimų, primenančių vestuvinius posmus ar literatūrines sentencijas, pereita prie diferencijuotos ekspertizės. Dešimtmečio pradžioje komunikacijos problemas buvo raginama spręsti labai lakoniškais patarimais: “Konfliktas rodo, kad kartais nuomonės nesutampa. Susėskite ir aptarkite, ką galėtumėte derinti. Venkite vadovavimo”[13]. Panašių “pasiklydusių” metaforų, kuriomis gražiai, bet labai miglotai išreiškiama bendravimo svarba, aptinkame net iki 1997 metų. Vėliau metais jau mokoma konkrečių žingsių, technikų, kaip spręsti kylančius konfliktus.

Dar viena svarbi ir mažduag tuo pat metu atsirandanti tema – vadinamoji poros diferenciacijos ir susietumo santykiuose problema. Jos esmė – partnerių sugebėjimas išlikti kartu, tačiau tuo pat metu neprarasti individualumą, o ir jį puoselėti. Iš psichologinio taško problema aktuali, nes nuokrypis į vieną pusę sukelia liguistą partnerių priklausomybę, o nuokrypis į kitą pusę gresia santykių iširimu. Šios problemos iškėlimas sociologiniu aspektu taip pat reikšmingas: tiesiogiai kritikuojami romantinių lyčių santykių idealai ir pagal juos kuriami lūkesčiai, susiję su tarpusavio ryšiais, santuoka. Pagal romantinį idealą moters ir vyro santykiai vaizduojami kaip virškasdienė patirtis, nevaldoma racionalių sprendimų proto, paklūstanti emocijų diktatui. Partnerių individualybė tokiame bendravime turi ištirpti. Tačiau kasdienybėje romantinės meilės idealas yra disfunkciškas. Jis gimdo pernelyg didelę priklausomybę, nesugebėjimą spręsti iškylančių problemų, neskatina lankstaus ir partneriško pareigų pasidalijimo, poros intymumo.

Nuo 1997-1998 m. moterų žiniasklaidoje atsiranda psichologinių straipsnių, kuriuose dėmesys sutelkiamas į lyčių tarpusavio santykių raidą. Poros gyvenimas parodomas kaip karjera, kuriai reikia pastangų. Kurti tarpusavio santykius, kasdienybėje abejotim kultūrinėmis santuokinių ryšių schemomis ir jas keisti - tai bendro gyvenimo užduotis. Santykių, kaip karjeros, tema atsiskleidžia dviem būdais: periodizuojant santykių istoriją ir išskiriant asmenybės charakteristikas, būtinas santykiams plėtotis. Santykių raidos tema kuriama lakoniškai įvardijant, kad santykiai privalo bręsti[14], t. y. išpradžių meilė yra nebrandi ir tik vėliau ji tampa “geru vynu”. Skiriami du partnerystės etapai: įsimylėjimas ir meilė. Įsimylėjimas - spontaniškas, emocionalus, meilė – tai draugystė, pasiaukojimas, įsipareigojimas, derinimasis. Santykių augimui būtina asmenybės branda, moralinės kokybės ir atsispindi santykiuose. [15]

Rašinio pradžioje iškėlėme tikslą ieškoti terapinio diskurso pėdsakų Lietuvos populiariojoje moterų spaudoje. Atrodo, nuo praėjusio dešimtmečio vidurio tokių pėdsakų neryškių atspaudų atsirado. Moters ir vyro įvaizdžiai, žiniasklaidoje ne pagal vieną ideologinį modelį ir išsiveržia iš patriarchalinės kultūros pagimdytų standartų. Tai liudija ekspertų aktyvumas, moters ir vyro savasties tapatumo temos, psichologinis švietimas tarpusavio santykių klausimais. Tad greta patriarchalinių formuojasi ir emancipuotos moters bei vyro gyvenimo scenarijai. Vadinasi, bent jau kultūrinių vaizdinių rinkoje vis sunkiau kalbėti apie vienos moters ir vieno vyro idealus.

[1] Straipsnis parengtas pagal vieną iš autorės atliktų tyrimų rengiant daktaro disertaciją. Žiniasklaidos tyrimas išsamiai aptartas kituose dviejuose straipsniuose: Maslauskaitė A. Moterų ir vyrų santykiai moteriškoje spaudoje 1990-2000. Feminizmas, visuomenė, kultūra. 2001(3), Vilnius, p. 70-84;

Maslauskaitė A. Seksualiniai ir instituciniai lyčių santykių aspektai Lietuvos moteriškoje žiniasklaidoje 1990 – 2000. Filosofija. Sociologija. 2002 (2). 22 p., priimta spaudai.

[2] Pvz. : 2000 metais ”Laimos” tiražas buvo 45 000, “Moters” 35 000 egzempliorių, tačiau “Laimą” skaitė 248 000, o “Moterį” – 345 000 Lietuvos gyventojų.

[3] Buvo atliktas kokybinis tyrimas, naudojant visus “Moters” (1990-2000) ir “Laimos” (1994-2000) numerius. Tyrimui atrinkti straipsniai, kuriuose buvo kalbama apie moterų ir vyrų santykius privačioje erdvėje, iš viso 358 straipsniai. Pritaikyta Strausso ir Corbino trijų kodų analizės metodika.

[4] Ekspertų aktyvumas matuojamas jų straipsnių ar komentarų žurnaluose skaičiumi.

[5] Puteikis V. Deivės Artemidės puota vyrams. “Moteris’. 1995, nr. 2, p. 10-11; Puteikis V. Silpnumas nepažįsta lyties. “Moteris”. 1995, nr. 10, p.2.

[6] Kudabienė E. Su Artūru Tereškinu apie vyrų teisę verkti. “Moteris”. 2000, nr. 11, p. 94-95.

[7] Šliogeris A. Nes ir rojuje Adomas gyveno su Ieva... “Moteris”, 1997, nr. 12, p. 81.

[8] Adomaitis R. Vyrai apie Moteris. “Laima”, 2000, nr.2, p.88.

[9] Parulskis S. Nes tu - tobuliausia. “Moteris”, 1999, nr.12, p. 16-17.

[10] Psichologinio žmogaus sąvoka priklauso V. Kavoliui; žr. Kavolis V. Epochų signatūros. Kavolis V. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994.

[11] McNamee S., Gergen K. Therapy as social construction. London: Sage, 1992; McNamee S. Therapy and Identity Construction in a Postmodern World. Grodin D., Lindlof Th. (ed.). Constructed Self in a Mediated World. London: Sage, 1996.

[12] Lapinas O. Meilė kaip pasiekimas.”Laima”, 1999, nr.4, p. 17.

[13] 10 šeimos įsakymų. “Moteris”,1990, nr. 1, p.7.

[14] Apie susikalbėjimą. “Moteris”, 1996, nr. 2, p. 21.