Buvo nesunku nuspėti, jog Daujotytė artėja prie savosios moterų literatūros istorijos. Pakanka prisiminti, kiek ji yra išleidusi knygų apie rašančias moteris – Moteriškoji literatūros epistema (1991), Moters dalis ir dalia (1992), monografijas Janina Degutytė (1984), Salomėjos Nėries ruduo (1995), Salomėja Nėris (1999), Šatrijos Raganos pasaulyje (1997)... O kur dar straipsniai, knygų sudarymas.

 

Knyga Parašyta moterų visų pirma daro įspūdį savo apimtimi – pusdevinto šimto puslapių monumentalus darbas asocijuojasi su tokiais veikalais kaip enciklopediškasis Simone’os de Beauvoir Antroji lytis ar Vytauto Kubiliaus XX amžiaus literatūra (1995), tarp literatų įžiebusi diskusijas, ar literatūros mokslininkas turi ir gali būti socialiai angažuotas. Šis klausimas dažnai iškyla kalbant apie feministinę literatūros kritiką. Tačiau net ir šios, sakytume, “visaapimančios” knygos pratarmėje Daujotytė skeptiškai rašo apie pretenzijas aprėpti neaprėpiamą visumą: “Kas matoma, aprėpiama, niekada nėra visa. Visa nepasirodo iš karto, nėra ir mąstoma. Ir tai, ką vadiname kad ir lietuvių literatūros istorija, tėra visumos fikcija.”

 

Aptariamoji knyga – tai išsami lietuvių moterų kūrybos apžvalga. Nors parašyta žinomos literatūros profesorės, apdovanotos daugeliu premijų, tarp jų ir Nacionaline, vis dėlto Parašyta moterų nėra “grynojo” mokslo kūrinys. Joje pinasi kruopščiai atrinkti, kartais pačios atrasti ar prikelti iš užmaršties literatūros istorijos faktai ir laisvas eseistinis mąstymas, moterų kūryba ir vyrų skurti moterų portretai, lietuvių autorių apžvalga ir kai kurie naujesni kitataučių vertimai (M. Duras, I. Bachman, O. Tokarczuk, ir kt.). Nėra abejonės, kad ši knyga galėjo pasirodyti tik dabar, kai postmoderni jausena sulaukia vis daugiau prielankumo - kartais ir neįsisąmoninto, neįvardyto - akademiniame pasaulyje. Joje ieškoma pusiausvyros tarp mokslo “objektyvumo” ir mokslininkės “subjektyvumo”. Toks požiūris itin pravartus kalbant apie apie menus, tarp jų ir literatūrą – juk, pavyzdžiui, riba tarp grožinės ir dokumentinės literatūros yra gana sunkiai apčiuopiama ir pastaruoju metu linkusi nykti. Juoba kad moterų kūryba turi savo “žanrus” – laiškus, dienoraščius, atsiminimus. Daujotytė aptaria net ir “moterišką” skyrybos ženklą – brūkšnį (“ponių ženklu” jį vadindavęs kalbininkas B. de Courtenay), labai būdingą S. Nėriai. Visa knyga padalyta į dvi stambias dalis – iki 1940-ųjų ir po jų. Tai tradicinis skirstymas, pagrįstas politine (ir, pridurkime, vyriškąja) istorija. Tačiau jį autorė provokatyviai komplikuoja  ekskursais į literatūros “užribius”, taip plėsdama jos ribas.