Christina von Braun, gimusi 1944 metais Romoje, – Europoje (bet ne JAV) pripažinta kultūros teoretikė ir filmų kūrėja. Nuo 1994 metų ji yra Berlyno Humboldtų universiteto kultūrologijos profesorė. Christina von Braun sukūrė apie 50 kino ir televizijos filmų, tarp jų nemaža specifinėmis kasdienybės ir kultūros istorijos sąveikos temomis, kurias gvildenti tapo įprasta tik paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje. Antai vienas jos filmų skirtas sifilio reiškiniui ir jo bendram kultūriniam poveikiui (Böses Blut. Mythen und Wirkungsgeschichte der Syphilis, Köln WDR, 1993). Autorė taip pat išleido keliolika knygų, kurios, regis, prieinamos tik skaitantiems vokiškai. Ji kultūriniu aspektu išnagrinėjo isterijos fenomeną, traktuodama jį kaip individualią kūnišką reakciją į vakarietišką mąstymo struktūrą, kuriai būdingas idėjos iškūnijimas ir prievartinis logoso materializavimas (Nicht Ich. Logik Lüge Libido 1985).

 

 Christina von Braun savo veikaluose aptarė ir suaktualino pačius įvairiausius Vakarų civilizacijos reiškinius – simbolinės lyčių tvarkos susikūrimą ir istorinius jos “natūralizavimo” procesus (Die schamlose Schönheit des Vergangenen. Zum Verhältnis von Geschlecht und Geschichte, 1989), antisemitizmą (Der ewige Judenhass, 1990), asmenybės daugialypiškumą ir subjekto susiskaidymą (Multiple Persönlichkeit. Krankheit, Medium oder Metapher?, 1999). Ji taip pat išleido mokslinių straipsnių rinkinį – teorinį įvadą į lyčių studijas (Einführung in Gender Studies, 2000).

 

Naujausioje savo knygoje Versuch uber den Schwindel autorė apibendrina savo ilgalaikius tyrimus, susijusius su lyčių studijomis, žiniasklaidos teorija, religijotyra ir modernybės istorija ir pateikia originalią dviejų tūkstantmečių Vakarų civilizacijos istorijos versiją. Atraminiu tašku motyvuotai skirtingų diskursų samplaikai ji pasirenka ambivalentišką Schwindel sąvoką, žodį, kuris vokiečių kalboje turi dvi skirtingas reikšmes – svaigulio ir apgaulės. Šias reikšmes susieja Vakarų kultūros raidai būdingas svaiginantis iliuzijos, apgaulės, klaidingo pažinimo triumfas, galvas apsukanti įsivaizduojamybės įkūnijimo, įgyvendinimo galia.

 

Autorei labiausiai rūpi dviejų šiuolaikinę Vakarų civilizaciją sukūrusių tradicijų – antikinės-krikščioniškosios ir judaistinės – sąveika. Šioms tradicijoms, kurios pagrįstos skirtingomis rašto sistemomis (fonetiniais graikų bei lotynų raidynais, absorbuojančiais šneką, ir hebrajų raštu, pabrėžiančiu rašto ir šnekos skirtumą), būdingos skirtingos bendruomenės konsolidavimo formos, kolektyvinio kūno pavidalai, pasaulėvoka (krikščioniška pasaulio, kaip įkūnyto žodžio, samprata arba mėginimas užsiūti žaizdą tarp žodžio ir kūno – griežtas simbolinės tvarkos ir tikrovės atskyrimas judaizme). Todėl kriščionybės ir judaizmo kontekstuose skiriasi ir lyčių tvarka (lyčių simbiozė ir lyčių priešprieša), ir santykis su vaizdais (paveikslų garbinimas ir ikonoklazmas). Sekuliarizuotam krikščioniškajam mąstymui  esmiškai būdingas įsivaizduojamybės materializavimo siekis ir daugybė tą siekį įgyvendinačių simuliacijos technikų (kurių paskirtis – užmaskuoti įsivaizduojamybės ir realumą, ištrinti techne žymes, vaizdinius paversti būtimi) geriausiai demaskuojami pasitelkus krikščionybės ir judaizmo kontrastą. Pagrindinė demaskavimo ir dekonstravimo sritis, žinoma, yra simbolinės lyčių tvarkos natūralizavimo procesai – palankiausia erdvė įsivaizduojamybei įkūnyti.

 

Christinos von Braun veikalas pats gali būti traktuojamas kaip ideologinis įsivaizduojamybės įkūnijimo strategijos efektas: esminę abejonę dėl referencijos reprezentuojantiems abstraktokiems postdekonstruktyvizmo teorijų modeliams, pgrįstiems neistoriška Lacano psichoanalize, lingvistine Derrida dekonstrukcija, Foucault modernybės kritika, “bandymas apsvaiginti” suteikia svarų, reikšmingą kūną – apčiuopiamą laiko, erdvės, anksčiau bemaž niekieno nepastebėtų įsivaizduojamybės atspalvių, kasdienio gyvenimo smulkmenų ir čia tarsptančios “realybės” dimensiją.