Visuomenės kritikas - tarsi kritikuojamos visuomenės veidrodis, kadangi kritikui  nurodant blogybes ar trūkumus, susisteminamos visuomenės moralinės normos, maksimos, taisyklės, idealai. O pagal tai, ką ir kaip kritikas kritikuoja,  mes galime spręsti apie kritiko sąmoningumą, vertybinius idealus, detalizuoti visuomenės kaitos orientacijas, galimybes. Tai ypatingai svarbu tiriant kritiką XIX a. pab. - XX a. pradž., moderniosios lietuvių tautos formavimosi laikotarpyje. Kadangi šiuo reikšmingu etapu tautinio sąjūdžio veikėjų veiklos motyvas: formuoti tėvynainių sąmoningumą, deklaruoti tautos didybę, - prieštarauja pagrindiniam kritiko siekiui konstatuoti visuomenės nemoralumą, archaiškumą, ydingumą. Tad šiuo laikotarpiu tautinio sąmoningumo genezės ar jo formavimo problematika lemia kritikos raidą, modelius, kritikuojamų objektų pasirinkimą bei jų interpretacijas. Taipogi akivaizdu, kad  būtent visuomenės kritikos susiformavimas byloja apie tautos ar jos dalies (pvz.: intelektualų) sąmoningumą, jo intensyvumą, ko pasėkoje tik ir atsiranda galimybė kritiškai fiksuoti visuomenės būvį. Tad tenka konstatuoti, kad kritikos analizė šiame laikotarpyje neatsiejama nuo sąmoningumo. Analizuojant to laikmečio kritiką, XX a. pradžioje atsiradusius „Iliustruotus kritikos, satyros ir juokų mėnesinius laikraščius“, kurie ugdė kritinę mintį, detalizuojamos ne tik teorinės visuomenės kaitos projekcijos, ne tik modernėjimo, bet ir visuomenės sąmonėjimo raida.

 

XIX amžiuje, moderniosios lietuvių tautos formavimosi laikotarpyje, kaip pažymi V. Kavolis visuomenės kritika atlieka modernizuojantį vaidmenį. Vienok, intensyvi visuomenės kritikos tradicija susiformuoja tik XIX a. pabaigoje. Iš lietuvių valstietijos kilusi inteligentija ne iš karto kritiką suvokė kaip tautą aktyvuojantį-reformuojantį reiškinį, dar XIX a. devintame dešimtmetyje ji traktuota kaip visuomenę dezintegruojantis veiksnys. Be abejo, atsižvelgiant į tai, jog tik XIX a. devintame dešimtmetyje išleidžiamas pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“, tik šiuo metu  lietuvių tautinis sąjūdis iš pavienių eruditų domėjimosi tautos istorija, folkloru transformavosi į aktyvią tautinių vertybių propagandą masėms, natūralu, jog trapų tautinį, vertybinį tautos sąmoningumą  veikėjai siekė ugdyti disciplinavimo metodu, tiesmukai konstatuojant romantinėmis-istorinėmis paralelėmis tam tikras tiesas ar normas, bet ne aršiai, sistemingai kritikuojant visuomenės trūkumus. Vienok, nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio kritika suvokiama kaip teigiamo veiksmo ir minties katalizatorė, - o tai jau vertybiškai nauja, žvelgiant tiek iš tautinio, tiek iš modernaus sąmoningumo perspektyvos, nes juk kritika - sąmoningumą pliuralizuojanti veikla, o ne standartiškai konservuojanti.  

 

 

XIX a. devintajame dešimtmetyje pasirinktų inteligentų kritikoje moterų vertinimo nėra. Tik vienintelis J. Šliūpas yra pasisakęs dėl jų neišsilavinimo, ką publicistas teigė ir apie visą tautą.

 

O jau V. Kudirka kritikuodamas moteris, iliustratyviai demonstruoja XIX a. paskutinio dešimtmečio tautinio sąmoningumo vertybinius orientyrus, kurie lengvai konstatuotini atsižvelgiant į publicisto kritikos motyvą: pasipiktinimą dėl tautinės identifikacijos nereikšmingumo, netvirtumo, nereflektavimo tautiškumo sąmoningai.  Nepaisant, jog V. Kudirka kritikuodamas,  sąmoningai naudoja tautybių supriešinimo metodą, kuris visgi -  išdava to meto būtinybės suprojektuoti apibrėžtą, sąmoningą bei veiksnu savoje visuomenėje lietuvio tipą ir jį aktyvuoti, moterų sąmoningumo problemą publicistas kelia objektyviai ir korektiškai. Akcentuodamas lietuvaičių neišprusimą, netgi neslepia kitataučių pranašumo. Kaip jau pastebėta, pastarojo intelektualo moterų kritika suponuoja aktyviai akcentuotas  sąmoningumo kategorijas, kurių tautinis aspektas svarbiausias, juk suvokimas, pasijautimas esant lietuviu/lietuve ir to pripažinimas yra bene didžiausia vertybė, siektina publicisto kritikoje. Beje sąmoningo tautiškumo sąlyga – išsilavinimas, kurio, deja, lietuvė, anot kritiko, nesiekė, todėl, jo manymu: “ Lietuvė gali įkvėpti savo vaikams tik tiek , kiek duoda jai jos apsišvietimo laipsnis, <...>. Buvo gadynė, kada motina gimdė lietuvius ir auklėjo lietuvius. Šiandien lietuvė gimdo tik vaikus, nes tautišką instinktą pametė, o Lietuvos reikalų nepažįsta.” Pabrėžtina, kad V. Kudirka kritikuoja moters-motinos tipą, kuris tame laikotarpyje negajus įgyvendinti savo visuomeninių funkcijų. Pastarosios, deja, veikėjo apribojamos šeimos sfera: vaikų tautinio sąmoningumo ugdymu. Moters neveiksnumas visuomeniniu mastu jam nėra problema, juk moters-aktyvistės tipo intelektualas nekritikuoja. Galima būtų manyti, jog to sąlyga: aktyvios visuomeninės veikėjos tipo nesusiformavimas  realiame gyvenime, tačiau, juk kritika neapsiriboja tuo, kas realiai egzistuoja,  kalbama ir apie tas vertybes ar savybes, kurios turėtų būti, bet dėl tam tikrų priežasčių jų dar nėra. Tenka postuluoti, jog V. Kudirka – tradicionalistas, juk moters-lygiareikšmės visuomeninės intelektualės tipas lieka neaktyvuotu. Publicistas apsiriboja tik šių socialinių moters kategorijų kritika: moters-potencialios žmonos, moters-motinos, moters-davatkos (“kenkėjos”). Beje, trečioji moterų „kategorija“  – pavojingiausias, anot kritiko, visuomenės elementas. Jo manymu, tai moterų degradacijos rodiklis. Vienok, akcentuotina, jog moterys-davatkos V. Kudirkos kritikuotinos ne dėl sąmoningo tautiškumo nedeklaravimo ar jo nepropagavimo ir ne dėl neišsilavinimo, tačiau dėl amoralumo: paskalų skleidimo, tingumo, religingumo naudojimo pasipelnymo tikslams. Ir beje,  būtent šios moterys  visgi galėtų būti traktuotinos kaip laisvai, už šeimos sferos veikiančios.   

 

Pabrėžtina, jog XX a. pirmame dešimtmetyje moters neveiksnumo problema visuomeniniu mastu, už šeimos sferos,  tampa pagrindine, kuri traktuotina ne tik kaip lyčių diskriminacija,  bet ir kaip visuomenės degradacija. Šio laikotarpio tautinis sąmoningumas, besiskleidęs visuomenės kritikos rėmuose, adaptyvus ne tik tautiškumui deklaruoti, bet ir pilietiniam sąmoningumui, teisiniam lygiavertiškumui, tolerancijos siekiams. Svarbią vietą šio dešimtmečio kritikoje užima moters savicenzūra, kurios akcentuotinos ydos: neišprusimas, tuščiagarbiškumas, hedonizmas, konservatizmas, nevisuomeniškumas. XX a. pirmajame dešimtmetyje visuomenės kritikai pasipiktinę dėl moterų nereflektavimo savo vergiškos padėties visuomenėje, jie moterį išskiria kaip mažai susivokusį, menkai patriotišką, hedonistinį individą. Svarbiausia, jog šiuo periodu moteris kritikuotina ne kaip motinos, o sąmoningos pilietės tipas, individualus savo pažiūromis asmuo, privalantis kovoti už savo visuomenines pozicijas. Jos pareiga būti erudite, aktyviai ir naudingai veikti kultūrinėje ir politinėje sferoje. Šiuo metu suvokiama, jog moters ribotumas kenkia ne tik jai, bet ir visuomenės raidai. Vienok, tenka konstatuoti, kad nors inteligentų skiriami  vaidmenys tautietėms pasikeitė, bet pati lietuvaitė jų kritikoje sugebėjo transformuotis iš V. Kudirkos “laukinės vėplos”  tik į “tuščiagarbę lėlę”, XX a. pirmo dešimtmečio fenomeną, neturintį nei sąmoningo tautiškumo, nei patriotiško aktyvumo, nei visuomenės progresui būtinos erudicijos.

 

Tradicinio moters-motinos įvaizdžio kaitos neaktualumą įrodo XIX a. dešimto dešimtmečio V.Kudirkos apsiribojimas vienpusiu kritikavimu moters-reproduktorės vaidmens, kurio pagrindinis trūkumas, atsiskleidžiantis jo kritikoje: tautinis nesusivokimas. Publicistas savo kritika neaktyvuoja moters-visuomeninės veikėjos fenomeno, netransformuoja to meto visuomenės pažiūrų į moterį. V.Kudirkai buvo aktualesnė tautinio sąmoningumo problema nei žmoniškumo, lygiateisiškumo ar tolerancijos  propagavimas. Jis peikė konkrečias socialines grupes, tačiau mažiau kritikavo visuomenės pažiūras, kurių vertinimas byloja apie tam tikrą tautinio sąmoningumo lygį, leidžianti būti kritiškam savos tautos atžvilgiu, aktualizuoti universalesnius nei tautiškumas vertybinius orientyrus.

 

Akcentuotina, jog būtent visuomenės kritika moterų atžvilgiu, pasirodžiusi XX a. pradžioje, detaliai atskleidžia suvoktą teisinio, pilietinio sąmoningumo formavimo būtinybę. O tai byloja ir apie idealaus sąmoningo(-s) lietuvio(-ės) modelio kaitą, kurio pamatinė idėja -  ne vien sąmoningai deklaruojama lietuvystė, bet ir žmoniškumo bei tolerancijos principas, paremtas aktyvia visuomenine veikla. Tad šio laikotarpio visuomenės vertinimas nesufokusuojamas tik į tautiškumo rėmus, iškeliami kiti vertybiniai kriterijai, kurie lemia komplikuotesnių tautinių-visuomeninių dorybių kategorijas. XX a. pirmajame dešimtmetyje jau nebijoma pažvelgti į savo tautos mentaliteto ydas, ieškoti jų priežasčių atsilikime, kuris sąlygojamas ne “blogiečių” žydų ar kitų kitataučių, ne motinų-reproduktorių ar “exlietuvių”, o svaresnių istorinių procesų: kultūrinės, ekonominės, teisinės lėtos evoliucijos bei konservuojančio į lėtą degradaciją pasitenkinimo esama visuomenės būseną. 1901 m. Šatrijos Ragana grožiniame kūrinyje “ Viktutė” konstatuoja visuomenės archaiškumą, o tai jau vertybiškai nauja, tai akivaizdus postūmis kokybiškai platesnėms sąmoningumo kategorijoms formuotis, kurios nebeapsiriboja vieninteliu moters TAUTIŠKUMO + IŠSILAVINIMO kriterijumi. Šiuo dešimtmečiu žvelgiama į individą kaip į visuomeninį produktą, stengiamasi aktyvuoti visuomenę ir jos modernėjimą: “ Šiandien gavau prisijuokti. Ateina senelis žmogus ir sakos norįs vaistų. Klausiu jį, kas serga, ar žmogus, ar gyvulys. O jis verksmingu balsu sako: “ Ne žmogus, panele, ne žmogus – boba !” Mažne plyšau juokais! Jau XIX šimtmečio galas, o vargšės bobos vis dar, ne žmogus – boba.”  Visuomenės atsilikimą Vakarų-Lietuvos antitezės forma deklaruoja ir kita  aktyvi šio dešimtmečio veikėja - S. Kymantaitė-Čiurlionienė, kuri savo įžvalgomis akcentuoja ne visuomenės lėtą kultūrinę, teisinę evoliuciją, o įvardija visuomenės padėtį kaip degraduojančią: “<...> dauguma nepriaugo dar prie to, kad suprasti tikra pavojų, kuriame visuomenė gali atsidurti prie tokio moterų padėjimo, kaip dabar yra. Ten, kur kultūra aukščiau stovi niekas apie tai neabejoja.”  Taip pat  šiame dešimtmetyje kritikuojamas moters padėties nelygiateisiškumas bei nelygiavertiškumas, G.Petkevičaitė-Bitė 1908 m. pastebi visuomenei būdingą moters diskriminaciją žodinėje kultūroje bei vertybių hierarchijoje, jog didvyriško išskirtinumo privilegijomis manipuliuojama vyro pranašumui įtvirtinti: “ Gal niekur nėra taip prasiplatinęs išsitarimas, kaip pas mus: “ Gal niekur nėra taip prasiplatinęs išsitarimas, kaip pas mus: “ Būk vyras!”  Tai yra “būk didis, būk stipras!”  Mums moterims privalu visomis jėgomis stengties taip mums pačioms, taip mūsų vyrams pripratinti kaip idealą statyti žodį “ žmogus”: “ Būk žmogus! Būkime žmonės!” Supratusios abi lyti drauge gilų reiškimą žodžio “ žmogus” , kurs yra jau tuom aukštesnis už  “vyrą”, vien stiprybę reiškiantį, platesnę reikšmę turi, nes ir stiprybės, ir doros drauge, ir kad lygiai abiem žmonių dalim prieinamas... Gal lengviau įstengsime suprasti bendrai jas žeminančius prietarus, bendrai mus skendinčius nakties tamsybėse.” Akivaizdu, jog kritikuojant lietuvių nelygiavertiškumą, stengiamasi solidarizuoti tautiečius, nepriskiriant diferencijuotų vaidmenų. Svarbu pabrėžti, jog G. Petkevičaitė-Bitė nei moterų, nei vyrų nekategorizuoja į skirtingus socialinius tipus, anot jos, abiejų lyčių atstovų visuomeniniai vaidmenys privalo būti vertintini vienodai, o veiklos galimybės tapačios. Ji smerkia tuometinę visuomenės tvarką. Taip pat G. Petkevičaitė-Bitė kaip ir minėtieji intelektualai savo kritika paneigia V. Kudirkos propaguotą vienintelį, ribotą moters-motinos vaidmenį, matydami šiame fenomene ne pagrindinių moters funkcijų tėvynės naudai įgyvendinimą, o tik populiaru patriarchalinio visuomenės tipo  kalėjimą, naudojamą  formavimui neveiksnios, mažareikšmės kalinės vaidmeniui.

 

Iš moterų  ir visuomenės kritikos dėl jųjų vaidmenų ribotumo bei archaiškumo ryškėja vertybinės slinktys: nuo sąmoningo tautiškumo iki sąmoningos savirefleksijos, nuo provincialaus patriotizmo deklaracijų iki lygiateisio pilietiškumo būtinybės, nuo diferencijuotų vaidmenų bei konkrečių funkcijų paskirstymo iki lygiavertės, solidarios, išvien tėvynės labui veikiančios išsilavinusiųjų aktyvistų bendruomenės.