Nekyla abejonių, kad moterų teisės Afganistane buvo šiurkščiai pažeidinėjamos. Talibano režimas draudė moterims mokytis, dirbti, jos galėjo išeiti iš namų tik lydimos vyro, privalėjo dėvėti burką. Talibai taip pat reguliariai prekiavo moterimis iš Tadžikijos ir Uzbekistano. Šimtai  moterų buvo parduotos dirbti prostitutėmis už Afganistano ribų.

Dar prieš prasidedant karui feministės teigė, kad moterys tapo pirmosiomis Talibano aukomis, tad naujajame posttalibaniniame Afganistane moterys gali ir turi tapti pagrindiniu pilietinę visuomenę formuojančiu veiksniu. Nevyriausybinės moterų organizacijos Talibano valdymo laikotarpiu fiksavo moterų teisių pažeidimus ir stengėsi atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį.

Balsavimo teisė Afganistano moterims buvo suteikta 1964 metais. Moterys  sudarė apie 30 proc. valstybinių institucijų darbuotojų, jų buvo tarp parlamento ir vyriausybės narių.

Šį kartą moterų teisių reikalavimas bent jau kol kas netapo tuščia deklaracija visų pirma todėl, kad Afganistano moteris labai aktyviai palaiko JAV ir Europos valstybių nevyriausybinės moterų organizacijos. 2001 m. lapkritį Feminisčių daugumos fondas (Feminist Majority Foundation) kreipėsi į JAV vyriausybę reikalaudamas, kad moterys dalyvautų  formuojant koalicinę vyriausybę. Šį reikalavimą palaikė ir JAV moterys senatorės bei  prezidento George’o W. Busho žmona.  Laura Bush, per radiją kreipdamasi į gyventojus, karą prieš terorizmą pavadino “kova už moterų teises ir orumą”.

Įtakingų nevyriausybinių moterų organizacijų, tokių kaip “Feministinė dauguma” (Feminist majority), “Europos lobistės” (European Women’s Lobby), “Lygybė dabar”, “V-diena” (V-day), Strateginio moterų iniciatyvų centro (Center for Strategic Initiatives of Women) pastangomis gruodžio 4-5 dienomis Briuselyje susitiko penkiasdešimt Afganistano moterų lyderių. Briuselyje afganistanietės sudarė valstybės atkūrimo planą, kuriame numatytas moterų dalyvavimas. Pirmoji sėkmė - koalicinėje vyriausybėje įsteigtas moterų reikalų ministrės postas, kurį užemė gydytoja Sima Samar, žinoma moterų teisių advokatė. Ji tapo ir ministro pirmininko Hamido Karzai pavaduotoja. Afganistano moterų reikalų ministrė Sima Samar nėra nusiteikusi radikaliai ir sparčiai “suvakarietinti” afganistanietes. Jos supratimu, pirmiausia moterims reikia užtikrinti pagrindines teises, t. y. teisę ir galimybę įgyti išsilavinimą, balsuoti, dirbti, pasirinkti gyvenimo partnerį. 

Kad moterys taptų visateisėmis naujojo Afganistano pilietėmis,   dar reikia inicijuoti emancipacinius procesus patriarchalinėje musulmoniškos kultūros šalyje. Išties, kaip sparčiai turėtų vykti emancipaciniai procesai ir  ar jie nesulauks natūralaus pasipriešinimo? Svarbu, kad burkų nusiėmimu nesibaigtų Afganistano moterų emancipacija ir moterų teisių įtvirtinimas netaptų tik deklaracija.

2001 m. lapkritį pirmosios afganistanietės vėl grįžo į Kabulo mokyklas. Nors talibų režimas draudė moterims mokytis, tačiau iki tol dauguma mokytojų buvo moterys, dalis jų režimo metais mokymą perkėlė į pogrindį. Mokinės ir mokytojos, eidamos į pogrindines mokyklas, slėpdavo knygas po šydais.

2002 m. sausio 17 d.  Afganistano premjeras Hamidas Karzai pasirašė “Afganistano moterų pagrindinių teisių deklaraciją”. Deklaracijos priėmimas – ženklas, kad išties moterų teisių bus paisoma. Pats deklaracijos tekstas buvo parengtas 2000 m. Dušanbė (Tadžikistane vykusioje Afganistano moterų konferencijoje. Premjeras H. Karzai taip pat nurodė ministerijoms priimti į darbą daugiau moterų ir taip stiprinti moterų pozicijas. Tačiau Moterų reikalų ministerija iki šiol yra vienintelė  ministerija, neturinti nuolatinio finansavimo. Simos Somar vadovaujamą instituciją finansuoja tik šalys donorės bei įvairūs fondai, iš esmės jai kas dieną tenka kovoti dėl išlikimo.