 |
Prekybą moterimis ir prostituciją šiandien tenka vadinti verslu t. y. šešėlinės ekonomikos dalimi. Legalioje darbo rinkoje moterų diskriminaciją galime įvertinti procentais ir stebėti jos mažėjimo arba didėjimo tendencijas. Prostitucijos atveju moterų diskriminacija, be abejonės, yra šimtaprocentinė. Šešėlinės ekonomikos sąlygomis jos priverčiamos užsiimti žiauriausiu ir, be kita ko, joms nepelningiausiu verslu savo kūno pardavimu. Jos padeda tarpti organizuotam nusikalstamumui, kurį valdo ir kontroliuoja vyrai. Moterys neturi jokių šansų apversti svorio centrus ir sukurti situaciją, palankią sau. Būtų juokinga kalbėti, kad jos galėtų valdyti pinigus, kuriuos joms uždirbtų vyrai, parduodantys savo kūną. Tačiau nerealiai atrodo ir tai, kad parduodamos savo kūną moterys galėtų disponuoti visais savo kūnu uždirbamais pinigais. Kiekvieną naktį prie ginklų parduotuvės Lvovo gatvėje stovi trys keturios prostitutės, kurios bet kokiomis oro sąlygomis desperatiškai bėgioja prie mašinų ir vilioja klientus vyrus, o už kelių metrų, tingiai atsirėmę į medį lūkuriuoja kiti vyrai suteneriai, kurie tik ištiesę ranką čia pat pasiima moterų uždirbtus litus. Lygiai taip pat absoliuti dauguma Stoties prostitučių grįžta namo ir atiduoda pinigus jų laukiantiems sugyventiniams alfonsams, kurie visada išlaikomi vienos ar kitos moters. Išnaudojimo struktūra paprasta: iš esmės tik vyrai valdo šį verslą ir beveik vien moterys yra parduodamos. Kas iš to pelnosi, jei nuolat kartojama, kad prostitucijos verslas yra vienas pelningiausių? Geriausiu atveju gavusi trečdalį savo uždirbtų pinigų, moteris už tai susimoka fizine ir psichine sveikata ir išstumia save iš visuomenės. O vyrai be didesnės rizikos pasiima moterų uždirbamus pinigus, stengiasi juos legalizuoti ir turi realią galimybę tapti gerbiamais visuomenės piliečiais. Nekalbėkime apie tai, kodėl moterys pasirenka ar yra priverstos dirbti šešėlinės ekonomikos sąlygomis. Tai yra kitas klausimas. Tačiau šiandien nežinome nė vienos pasaulio valstybės, kurioje neegzistuotų šešėlinė ekonomika, o drauge ir prostitucija. Šiuo atveju galime kalbėti tik apie tai, kokie svertai lemia šio reiškinio mastą. Tad kokie galimi moterų diskriminacijos mažinimo būdai prekybos žmonėmis versle Lietuvoje? Kokiais būdais prostituciją, kaip moterų diskriminacijos formą, būtų įmanoma sumažinti iki minimumo? Remiantis Lietuvos įstatymais, galima ir siekiama nubausti sutenerius ir prekeivius žmonėmis. Visdėlto atidžiau pažvelgę į įstatymus, kontroliuojančius prostituciją ir prekybą žmonėmis, pamatysime, kad jie nėra veiksmingi. Ir ne vien todėl, kad jie netaikomi, nes, kaip žinome nubaustų sutenerių yra nedaug, bet pirmiausia todėl, kad prostituciją reglamentuojantys įstatymai nėra subalansuoti. Prostitucijos versle dalyvauja trys elementai: suteneris, klientas ir prostitutė. Tokiu atveju įstatymai, susiję su prostitucija, turėtų apimti ir visus šiuos elementus. Šiandien Lietuvos įstatymai leidžia suprasti, kad prostitucija Lietuvoje nėra legali. Tačiau ji nėra ir kriminalizuota. Būtent šis dviprasmiškumas, kai pati prostitutė negali suprasti daro ji nusikaltimą, ar ne, jau suteikia galimybę manipuliuoti ja tiek suteneriui (kuris sako, kad moteris nieko nusikalstamo nedaro, nes jos nusikaltimą įstatymai prilygina kelių eismo taisyklių pažeidimui), tiek policijai (kuri iš esmės savo nuožiūra gali taikyti baudos dydį). Įstatymų dviprasmiškumas mažių mažiausiai nestabdo moterų atėjimo į šį verslą, nes juk niekur garsiai nekalbama ir neaiškinama, kad vertimasis prostitucija yra nusikaltimas. Kita vertus, dviprasmiškas tampa ir pats elgesys su prostitute. Sulaikyta ji laikoma areštinėje, per prievartą filmuojama ir rodoma televizijos laidose, fotografuojama laikraščiams, užmirštant ir nekreipiant dėmesio į tai, kad pagal įstatymus ši moteris padarė labai nedidelę pražangą, o jų kasdien nustatoma dešimtys. Šiuo atveju būtina priminti, kad įstatymai, baudžiantys prostitutę ir sutenerį, nuošalyje palieka klientą. Kita vertus, kliento situacija taip pat dviprasmiška: jis nežino, ar yra nelegalaus veiksmo bendrininkas, pagaliau nusiperka prekę be jokių įstatymo numatytų taisyklių. Kur nuvestų visiškas prostitucijos kriminalizavimas, kuris turėtų paliesti visus tris prostitutę, sutenerį ir klientą? Visų pirma tai leistų labai aiškiai apibrėžti, kad be išimties visi dalyvaujantys šiame versle ir perkantys, ir parduodantys yra nusikaltėliai ir bus patraukti baudžiamojona atsakomybėn. Šiuo atveju išnyktų komfortabili kliento laikysena, o kartu sumažėtų į šį verslą ateinančių moterų skaičius. Priešingu atveju, t. y. legalizavę prostituciją, įteisintume prostitutės profesiją kaip legalią ir galėtume ieškoti būdų mažinti moterų diskriminaciją, kaip ir bet kokiame kitame legaliame darbe. Išnyktų tokios prostitutes diskriminuojančios formos kaip viešas tyčiojimasis žiniasklaidoje, niekieno nekontroliuojamas žiaurus sutenerių elgesys su moterimis, galų gale paauglės turėtų galimybę geriau susipažinti su prostitučių gyvenimo būdu ir įpročiais, nes prostitutės būtų aiškiai įvardytos. Abu šie būdai turi ir pranašumų, ir trūkumų. Tačiau pasirinkus vieną kurį - tačiau aiškiai apibrėžtą - būtų galima bent iš dalies įstatymiškai reguliuoti vyrų ir moterų santykius šioje srityje. Be to, atsirastų reali galimybė perimti patirtį Vakarų valstybės, kuri jau pasirinko arba prostitucijos kriminalizavimą, arba jos legalizavimą. Bet kokie daliniai šios problemos sprendimo būdai tik skatina smurtą prieš moteris bei jų diskriminavimą. |
 |
