Zita Čepaitė, Moters istorija, Vilnius: Tyto alba, 2003, 336 [4] p.

 

Jeigu spaudos kioske apžiūrėtume žurnalų viršelius, atrodytų, kad moterų, kurioms per 30, išvis nėra. Televizijai nereikia “senų veidų”, radijui – “senų balsų”. Reklamoje vyresni žmonės taip pat pasirodo retai, nes jų perkamoji galia menka. Tačiau tikrovė yra visai kitokia: tie, kam per 40, sudaro didžiąją dalį Lietuvos gyventojų. Literatūra yra iš tų kultūros sričių, kur  moterys gali reikštis laisviau – rašymui reikia gyvenimo patirties, kuri neįgyjama niekaip kitaip, tik gyvenant. Tiesa, popkultūros įtakos esama ir čia – leidyklai parankiausia reklamuoti romanistę, kuri būtų jauna, simpatiška ir debiutuojanti (“literatūriškai nekalta”; tuo pat metu pageidautina įvairiapusės erotinės patirties aprašymo). Vis dėlto kaip tik su keturiasdešimtmetės įžvalgumu eseistikoje įsitvirtino Giedra Radvilavičiūtė, na o prozininkės, kadaise buvusios “jaunosios” (Jurga Ivanauskaitė, Jolita Skablauskaitė), taip pat iš jauniklių amžiaus išaugo. 

 

Įdomu, jog herojės bręsta kartu su autorėmis: Zitos Čepaitės apysakos Sekmą skausmą (1990) herojė Elė buvo ką tik baigusi vidurinę mokyklą; romano Paulinos kelionė (1996) pagrindinė personažė buvo neseniai perkopusi per 30; Moters istorijos  (2003) Lėja Kraliūtė – keturiasdešimtmetė, nebetekusi prekinės išvaizdos (“Su tokia neprekine išraiška eiti į rinką nepatariama”, p. 20) ir nebeturinti didelių vilčių rasti naują darbą. 

 

Perfrazuojant deozodoranto reklamą, naujasis Zitos Čepaitės romanas subalansuotas moterims, bet tinka ir vyrams (ne visiems, žinoma). Pirmas įspūdis: po "Paulinos kelionės" (1996) praėję septyneri metai kiek pakeitė rašytojos jauseną, požiūrį į gyvenimo pervartas, o gal daugumas mūsų (ypač menininkų) išmoko to take it easy: mažiau dramatizuoti, labiau ironizuoti; į meną žiūrėti ne tik kaip į desperatišką išsisakymą ir tiesos sakymą, bet ir kaip į pokštą. Romanas lengvai skaitomas, kupinas realijų ir aktualijų, šaržuotų herojų.

 

Knygoje kartojasi bent trys motyvai - muilo operos, dantų ir šunų. Muilo opera, serialas lydi įvairių kartų herojų gyvenimą ir diktuoja savo modelius tikrovei. Iš serialo – vienos epizodinės herojės vardas (“Aš – Izaura. Mano motina prisižiūrėjo serialų, o aš dabar turiu su šituo nesąmoningu vardu gyventi”, p. 17), kita herojė “Buvo tokia miela, išpuoselėta muilo operų, kurias nuo aštuonerių metų rijo kasdien, kad jokio kito garso, išskyrus hi hi, ir jokio kito judesio, be manieringo pirštų dėliojimo ant nuogų kelių, iš jos nebūtų buvę įmanoma išspausti”, p. 47). Romano pavadinimas taip pat akivaizdi aliuzija į serialų pavadinimus (“Tiesiog Marija” ir pan.). Kasdienybės banalumas jau nėra tai, kas dangstoma; jis išlenda į pirmąjį romano planą ir pats diktuoja taisykles (p. 164-165 perpasakotas ilgesnis serialo epizodas).

 

Dantų grožis romane priklauso nuo savininko socialinės padėties ir kišenės. Jei dantys gražūs, tai jų savininkas(-ė) turtingas (-a) ir investavęs(-usi)  tūkstančius į netikrus, bet žėrinčius, ar bent jau dažniau šypsosi po to, kai vieliukėmis išsitiesinusi “kreivokus dantis” (p. 189). Ir atvirkščiai - jei dantys negražūs, tai herojus - “lūzeris” (“Normalūs žmonės? Lūzeriai”, - naujojo lietuvio mesta frazė, p. 280), nėra “lankstus” ir prisitaikęs prie besiformuojančio kapitalizmo.

 

Šunys, kurie yra šeimininkų kopija ir dažniausiai agresyvūs, kaip ir šeimininkai, tik žmonės moka apsimesti, o šunys - ne. Faktą, jog pagrindinės herojės Lėjos motina miršta sukandžiota palaidų šunų, saugojusių kaimynystėje įsikūrusio pono sodybą, galėtume interpretuoti ir kaip nelaimingą atsitikimą, ir kaip nuožmaus laiko simbolį.

 

Čepaitė įsižiūri į  politinių bei socialinių ir ekonominių visuomenės pervartų poveikį žmogui labiau nei dvasios plastėjimus. Pasakojimas šmaikštus, siužetas greitas. Romano veiksmas vyksta maždaug nuo 2002-ųjų Velykų iki rudens, likus keliems mėnesiams iki prezidento rinkimų. Pilna intrigų viešųjų ryšių kontoros, kurioje dirba herojė, realybė yra svarbi moters gyvenimo dalis. Personažai - praturtėję kagėbistai, machinacijomis pralobę verslininkai, užsakantys dienraščių puslapius savo gražiai šeimai ir jų turtams reklamuoti, praeitį skubiai pamiršę funkcionieriai, - naujasis Lietuvos elitas. Ir moteris visuomenėje, kur jos padėtis priklauso nuo vyro padėties (bičiulės Valerijos verslas žlunga po skyrybų), o jei jaunos - nuo sugebėjimo įtikti viršininkui. Lėja - keturiasdešimtmetė, nebetekusi prekinės išvaizdos (“Su tokia neprekine išraiška eiti į rinką nepatariama”, p. 20) ir nebeturinti didelių vilčių rasti naują darbą. Skudurynas bažnytkaimio centre - ten, kur gulėdavo partizanai, - galėtų būti autorės požiūrio į “šūdienų” (Aldonos Liobytės terminu) tikrovę: heroizmą išstūmė merkantilizmas, kilnias idėjas - rūbai; intymumą – anonimiškumas (dvelkiantys dezinfekciniais preparatais, bet ne motinos kvapu).

 

Moters istorija – tai ir romanas apie meilę (apie ką gi rašomi romanai), dargi laimingą. Kaip tik apie laimingą meilę parašyti sunkiausia. Juoba pasaulyje, kur  apie ją tekalba serialų herojai ir prekybininkai (“’Palmoliv’ myli tave” – to kasdien per radiją ir televiziją girdimo šūkio jai užteko, kad su žodžiu “meilė”, o ir su tuo neapibrėžtu, kvailu jausmu, kuris privalo visų valkiojamą žodį pripildyti turinio, nebenorėtų turėti nieko bendra”, p. 198). Čepaitės pasaulyje prekė yra viskas: meilė, tėvynė, feminizmas, menas. Meilė moters neišgelbsti, gyvenimas XXI amžiuje nesibaigia vedybomis. Mylimo žmogaus buvimas neturi įtakos romano pabaigoje herojei renkantis pseudosprendimą – keliauti ieškoti geresnio gyvenimo į Ameriką. Šis sprendimas akivaizdžiai tragikomiškas: viena vertus, pabėgimas nieko neišsprendžia; kita vertus, jau antras šimtmetis lietuviai elgiasi būten taip.

 

Lyčių stereotipų dekonstrukcija yra mėgstama Čepaitės veikla: “tikrų vyrų” ir “tikrų moterų” besiilginčius turėjo erzinti ir Paulinos kelionėje šmėžavę neaiškios lyties personažai. Čepaitės svajonių princas (aktorius, vaidinantis princus vaikų spektakliuose) nėra agresyvus, stiprus, vulgarus ir moteris niekinantis macho. Jis, o ne ji, eina pas žiniuonę, tiki “kosminėmis jėgomis, kurios valdo žemę” ir pan.

 

Moters istorija - be pretenzijų į “amžiną vertingumą” (tikėtina, kad už keliasdešimt metų veikiausiai vienodai nebus skaitomi nei “aukštosios literatūros” šedevrai, nei literatūra, nesibodinti skaitytoją intriguoti aktualijomis ir atpažinimo džiaugsmu).  Romanas turi “laimingą pabaigą” – herojė lėktuve suvokia, kad gelbėjimosi liemenė yra po kėde. Tai dar labiau sustiprina jausmą, kad literatūra, šalia estetinių, pažintinių ir kt. funkcijų, įgyja dar ir terapinę: priminti keturiasdešimtmetėms, kad dar yra dėl ko gyventi.