Priešiškumas homoseksualiems asmenims Lietuvoje vis dar nesuvokiamas kaip opi visuomenės problema[1]. Homofobijos sąvoka sunkiai skinasi kelią socialinių mokslų studijose. Lietuvoje trūksta tyrimų, nagrinėjančių šio reiškinio priežastis ir padarinius. Klausimai, susiję su homoseksualumu, dažniausiai ignoruojami arba paverčiami bulvarinėmis sensacijomis. Tačiau 1990 ir 1999 metų „Europos vertybių tyrimų“ duomenys leidžia daryti išvadą, kad problema egzistuoja. Lietuvos gyventojai - vieni homofobiškiausių Europoje, o tai reiškia, kad homoseksualiems asmenims kyla reali diskriminacijos ir prievartos grėsmė. Homoseksualumą pateisinančioje rodiklių skalėje Lietuvos respondentai surinko vos 1,86 balo iš 10 galimų (tolerantiškiausių Europoje Olandijos gyventojų rodiklis – 7,83 balo). Jaunimo požiūris, pasak tyrėjų, kiek liberalesnis. 16–29 metų asmenų homoseksualumo pateisinimo vidurkis 2000 m. sudarė 2,68 balo[2]. Tačiau ir jis rodo menką tolerantiškumą. Yra ir tokių jaunuolių, kurie grasina susidoroti su homoseksualiais asmenimis[3]. Antra vertus, jaunimas nėra homogeniška visuma. Todėl Vilniaus universiteto Lyčių studijų centras atliko parengtinį tyrimą, siekdamas išnagrinėti padėtį akademinio jaunimo bendruomenėje, palyginti šiuos duomenis su bendromis tendencijomis ir išsiaiškinti, kaip homofobinės pažiūros siejasi (jeigu iš viso siejasi) su kitomis vertybinėmis studentų nuostatomis.

Vykdant apklausą remtasi Kennetho Smitho 1992 m. atlikto tyrimo pavyzdžiu. Respondentai nežinojo, kad dalyvauja homofobijos tyrime. Buvo prašoma išreikšti savo nuomonę (pritarti arba paneigti) apie dvidešimt keturis anketoje pateiktus teiginius, iš kurių devyni buvo tiesiogiai susiję su homofobija (teigiami atsakymai į šešis ir neigiami į tris iš jų liudija homoseksualumo baimę):

Taip Ne      Susinervinčiau, jei viešajame transporte šalia atsisėstų homoseksualus asmuo.

Taip Ne      Kad visuomenė būtų saugi, homoseksualius asmenis reikia izoliuoti.

Taip Ne      Bijočiau, jei mano vaikų mokytoja (-as) būtų homoseksuali (-us).

Taip Ne      Nenorėčiau priklausyti jokiai organizacijai, kurioje yra homoseksualių narių.

Taip Ne      Vien mintis apie homoseksualius santykius kelia pasišlykštėjimą.

Taip Ne      Homoseksualius santykius draudžiančių įstatymų atšaukimas neturi įtakos homoseksualių asmenų proporcijos visuomenėje kitimui.

Taip Ne      Sutrinku ir susierzinu homoseksualaus asmens draugijoje.

Taip Ne      Homoseksualus asmuo galėtų būti geras Lietuvos prezidentas.

Taip Ne      Seime turėtų būti homoseksualių asmenų.

 

Vykdant apklausą, buvo išdalyta 400 anketų įvairių specialybių studentams. Užpildytos ir grąžintos – 368 anketos. Trys iš jų sugadintos ir neįtrauktos į analizę. Apibendrinti 365 respondentų atsakymai. Atlikta apklausa nebuvo didelės apimties ir nepretenduoja į reprezentacinius tyrimus. Jos rezultatai neleidžia daryti griežtų apibendrinimų apie homofobiškų ir tolerantiškų asmenų vertybinių nuostatų skirtumus, tačiau suteikia akstiną tolesniems tyrimams.

Atsižvelgiant į homofobiją nurodančių teiginių atsakymus, nustatyta homofobiškumo skalė (respondentai galėjo surinkti nuo 0 iki 9 taškų). Visiškai nehomofobiški buvo 39 iš 365 respondentų, jie surinko 0 taškų. Kiti atsakymai pasiskirstė taip: 9 taškus surinko 8 respondentai, 8 – 11 resp., 7 – 9 resp., 6 – 17 resp., 5 – 30 resp, 4 – 54 resp., 3 – 54 resp., 2 – 77 resp., 1 – 70 respondentų.

Remiantis homofobijos skale, akademinį Lietuvos jaunimą būtų galima apibūdinti kaip saikingai homofobišką (50,94 proc. respondentų surinko 2 ir mažiau homofobijos taškų), tačiau vis dėlto tenka pripažinti, kad net 89,32 proc. studentų yra daugiau ar mažiau homofobiški.

Nepagrįsta baimė homoseksualiems asmenims siejasi su visuomenėje įsišaknijusiais stereotipais, mitais ir baimėmis. Ištyrus, kaip į homofobiją atskleidžiančius teiginius atsakė respondentai, galima daryti prielaidas, kurios iš homofobinių nuostatų labiausiai paplitusios akademinio jaunimo aplinkoje.

Daugiausia homofobijos taškų surinko teiginys „homoseksualius santykius draudžiančių įstatymų atšaukimas neturi įtakos homoseksualių asmenų proporcijos visuomenėje kitimui“. Su teiginiu nesutiko net 264 respondentai (72,32 proc.), tuo parodydami, jog homoseksualumas nelaikomas prigimtine asmens savybe. Jis vertinamas kaip žmogaus pasirinkimas, kuriam gali daryti įtaką įstatymai. Teiginiams „Seime turėtų būti homoseksualių asmenų“ ir „homoseksualus asmuo galėtų būti geras Lietuvos prezidentas“ nepritarė atitinkamai 196 (53,69 proc.) ir 174 (47,67 proc.) respondentai. Tai rodo, jog apie pusė respondentų homoseksualių asmenų nelaiko visaverčiais piliečiais ar bendruomenės nariais. Į homoseksualus nesąmoningai projektuojamas diskriminuojantis heteroseksualių asmenų elgesys, todėl bijomasi, kad gėjai ar lesbietės patekę į valdžios institucijas, ribotų kitos lytinės orientacijos žmonių teises.

Kiti rezultatai pasiskirstė taip: teiginiui „vien mintis apie homoseksualius santykius kelia pasišlykštėjimą“ pritarė 158 (43,28 proc.) respondentai; 82 (22,46 proc.) nenorėtų priklausyti jokiai organizacijai, kurioje yra homoseksualių narių; 61 (16,71 proc.) patvirtino, kad sutrinka ir susierzina homoseksualaus asmens draugijoje; jei viešajame transporte šalia atsisėstų homoseksualus žmogus, susinervintų 24 (6,57 proc.) respondentai. Visi šie rezultatai rodo, kad tarp akademinio jaunimo pasklidę mitai apie homoseksualumą kaip tariamai nenatūralią aistrą, iškrypimą, patologiją, grėsmės ir asocialaus elgesio priežastį. Tyrimas taip pat patvirtino faktą, kad nemažai apklaustųjų neskiria homoseksualumo ir pedofilijos. Kad bijotų, jei vaiko mokytoja (-as) būtų homoseksuali (-us) prisipažino 146 (40 proc.) studentai. Net 19 respondentų (5,2 proc) pritarė nuostatai, jog tam, „kad visuomenė būtų saugi, homoseksualius asmenis reikia izoliuoti“. Šie skaičiai nėra tokie drastiški kaip 1989 m. Tarybų Sąjungoje atliktų tyrimų duomenys (33 proc. homoseksualius asmenis siūlė naikinti, 30 proc. – izoliuoti, 10 proc. – leisti gyventi vieniems, 6 proc. – jiems padėti[4]), tačiau tenka konstatuoti, jog vis dar išlieka gana nemažai radikalių priemonių šalininkų.

Siekiant nustatyti homofobijos ir kitų vertybinių nuostatų sąsajas, buvo palyginti nehomofobiškų (39 respondentai) ir labai homofobiškų, surinkusių 7–9 taškus,  40 respondentų atsakymai. Į tyrimą patekusių anketų skaičius buvo nedidelis, todėl tyrimas vertintinas tik kaip nuoroda į egzistuojančias tendencijas, kurioms patvirtinti reikėtų nuodugnesnių ir didesnės apimties tyrimų. Tačiau lyginant išskirtąsias grupes pastebėti tam tikri dėsningumai, kurių negalime laikyti atsitiktiniais. Pavyzdžiui, homofobiški studentai kur kas dažniau nei nehomofobiški moralės klausimus buvo linkę sieti su tikėjimu į Dievą, taigi su aukštesniu autoritetu, patvarius meilės ryšių dažniau siejo su nekaltybe, tradiciškiau vertino lyčių vaidmenis (dažniau nepritarė teiginiui, kad  „nėra nieko smerktina, jei spręsdama dilemą „šeima ar karjera“ moteris renkasi karjerą“). Karjera jiems/joms rūpėjo labiau nei darbe patiriamas džiaugsmas. Dažniau atsakydavo „taip“ į teiginį „ne visuomet tai pripažįstu, bet manau, kad būtų puiku nustebinti draugus ištaigingu namu ir prabangia mašina“. Kiti teiginiai neatskleidė didesnių homofobiškų ir nehomofobiškų respondentų nuostatų skirtumų.

Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre atlikta žvalgomoji apklausa laidžia teigti, jog akademinis Lietuvos jaunimas nėra išsivadavęs nuo homofobinių prietarų. Net 89 proc. apklaustųjų savo nuostatas grindžia stereotipais, dalį kurių, tiesa, galima sieti su klaidingu žinojimu arba žinių stoka. Todėl neišvengiamai peršasi prielaida, kad Lietuvoje vienu iš veiksmingesnių kovos su homofobija būdų galėtų būti studentijos švietimas. Ar ši prielaida teisinga, turėtų parodyti tolesnė akademinė ir tiriamoji veikla.