 |
Apie privatumo merdėjimą Prieš kurį laiką buvau Helsinkyje. Naršant televizijos kanaluose, dėmesį prikaustė rodoma vestuvių ceremonija. Veiksmas vyko milžiniškoje teatro salėje. Baltais nuotakų rūbais aptaisytos moterys ašarodamos prisipažino mylinčios vyrus. Šie kažkodėl buvo virtualūs. Juos rodė tik teatro scenoje įtaisytame ekrane. Lyg kokie mirtininkai turėjo paskutinį šansą per 30 sekundžių paskambinti svarbiems žmonėms ir paklausti patarimo: tekėti/vesti ar ne. Toliau dar įdomiau. Vyrai tampa realūs, t. y. išlipa iš ekrano vilkėdami proginius kostiumus. Baltosios moteriškės klumpa ant kelių ir klausia, ar šie taps jų vyrais? Vėl ašarojimai. Fone, kaip ir anksčiau, žiūrovų ovacijos. Išnyra kunigas, ir viens, du - skelbiu jus vyru ir žmona. Taip bent penkis kartus. Vėlyvą pavasarį grįžau į Vilnių. Vietinės žiniasklaidos karštasis taškas garbus muzikas paliko šeimą. Sutiko ir pamilo jaunesnę. Buvusi žmona - žurnalų ir laikraščių karalienė. Atrodo žaviai, kerinamai. Skyrybos privertė numesti įspūdingą kilogramų skaičių. Vis kartoja, kad gyvenimas puikus. Esi lyg verčiamas manyti, kad jei negali ištarti to viešai (t. y populiariausių dienraščių puslapiuose ar labiausiai žiūrimose televizijos laidose) - jis toks nebus. Aišku, abi šios žiniasklaidos prekės kiek skirtingos. Pirmoji - sušiuolaikinti romantinės meilės idealai. Sukryžminami iki šoko įelektrinti jausmai ir amžinoji santuoka, tik viskas kiek paretušuota atsižvelgiant į pakitusius socialinius moters ir vyro standartus. Štai kodėl rankos prašo moteris, o ne vyras. Ir apsispręsti privalo vyras, ne moteris. Tai santuoka pagal romantinės melodramos scenarijų, daug kartų matytą mieluose nespalvotuose filmuose. Tik šiuo atveju veikėjai - jau ne kino žvaigždės, bet gatvės žmonės. Antroji prekė kiek kitokia. Čia parduodamas ne santuokos romantinis apogėjus, bet jos pabaiga, krizė. Ir moters valia su ja susidoroti. Gali įžvelgti ir pozityvų, auklėjamąjį pobūdį: žiūrėkite, moterys, kaip dera išsiskirti. Vis dėlto,neapleidžia įtarimas, jog abu žiniasklaidos siužetai turi kai ką įkyriai bendra. Tai, kas kyla ir atspindi šį tą daugiau nei parodytos ar aprašytos istorijos. Abi jos tam tikri dabarties pasaulio, visuomenės būklės ženklai. Pagalvojau: kas gi ta žiniasklaida, kad be jos negali prisipažinti mylįs ar išsilaižyti meilės žaizdų? Kodėl asmeniški ir intymūs dalykai išmetami būti draskomi anoniminės viešumos? Ir kas tada dar lieka asmeniška, kelių artimiausių Mūsų, bet ne triukšmingų Visų? Žiniasklaidos akimis, atsakymas į visus šiuos keblius klausimus labai paprastas žmonės nori tai skaityti, matyti, galiausiai jie tai perka. O žiniasklaida šoka pagal amžinąjį rinkos pasiūlos ir paklausos dėsnį. Na, bet tai ir ne atsakymas. Galbūt jei niekas nerašytų apie meilės godas, jų nerodytų, žmonės net nežvilgtelėtų į tokių straipsnių pusę... Tūlas vartotojas į iškeltus klausimus galbūt atsakytų na, apie savo meiles ir nemeiles pasakoja tie, kurie tiki, jog laikraščių žinios nesensta, t. y. tie, kurie nori tapti šiokia tokia vietinio masto žvaigžde. Manykime, kad žmonės atlieka meilės išpažintis dėl vadinamųjų psichologinių kompleksų liguisto garbės potraukio. Tačiau psichologija turi sociologinį pamatą. Tai, kaip žmonės išreiškia ir supranta savo jausmus, gimsta visuomenėje. Sociologijos klasikas Weberis buvo pranašiškai teisus, dar praėjusio amžiaus pradžioje prabilęs apie didėsiančią erotinės meilės reikšmę modernaus žmogaus kasdienybėje. Šaltakraujo racionalaus išskaičiavimo valdomame pasaulyje patirčių, į kurias įsiveržia kažkas iš anapus, poreikis neišnyks. Jiems dar daugiau nei anksčiau reikės to, kas neatkerėta, ko negalima paaiškinti skaičiais, priežastiniais ryšiais ir pan. Ankstesnių epochų žmogui neatkerėtą, paslaptingą kasdienybės horizontą brėžė religija. Ji garantavo išganymą, gyvenimo prasmę. Modernybėje jos vietą užėmė romantinė meilė, savo idealais siūlanti išganymą čia, žemėje. Rinka netruko išsiaiškinti modernaus žmogaus poreikius. Meilė tapo viena paklausiausių popkultūros prekių. Ji užvaldė kiną, muziką, populiariąją literatūrą, televiziją. Meilė kartu su kriminalinėmis kronikomis, regis, yra privaloma, leidybos pelną garantuojanti priemonė. Tad gyvename laikais, kai riba tarp privataus ir viešo gyvenimo išskysta. Privatumas, sukurtas prieš kelis šimtmečius, rodos, vėl netenka savo aiškaus pavidalo. Žiniasklaida bet kuriuo metu gali įsiveržti ir pasisavinti žmogaus privatumo gabalėlį. Ir atlikti tai švariai, nes patys žmonės siūlo jai savo istorijas. O tokioje situacijoje nereikalingi ir jokie privatumą ginantys įstatymai. |
 |
