Vertindama moterį šiuolaikinė visuomenė daug dėmesio skiria jos išvaizdai, išoriniam grožiui. Dėl to moterys, neatitinkančios visuomenės sukurtų standartų, dažnai labai kenčia nuo įvairių kompleksų. Straipsnyje “Kūno įvaizdis” Wendy Sandford nagrinėja, kaip reklama veikia moters savęs savivoką,  kaip savo kūną vertina moteris, turinti negalią, ir kokios yra visuomenės nuostatos susijusios su moters kūno svoriu ir lieknumu.

 

Žiūrėdamos į savo atvaizdą veidrodyje, matome kūną tokį, koks jis yra. Ar mes patenkintos tuo, ką matome? Dažniausiai ne. Net jei ir viskas normalu, vis tiek randame prie ko prikibti. Bandome paslėpti savo kūno trūkumus nuo aplinkinių, drovimės net draugų.

Galvodamos apie savo  fiziologinį “Aš”, dažnai nekaip jaučiamės. Plaukai per daug lygūs arba per daug garbanoti, nosis per maža arba per didelė, krūtinė per maža arba per didelė ir apskritai kūnas neproporcingai storas. Gėdinamės jo. Jei sako, kad esame gražios, netikime arba nenorime patikėti, nes mums per daug rūpi, kad netenkame savo grožio, kad jis blėsta. Mes leidžiame labai daug pinigų ir gaištame laiką mėgindamos pakeisti savo išvaizdą, kenkiame sveikatai naudodamos kosmetiką, dezodorantus, turinčius labai daug chemikalų, laikomės mažai kaloringų dietų ar griebiamės plastinių operacijų.

 

Pasaulio istorija rodo, kad kiekviena visuomenė turėjo savo grožio standartus, tačiau niekada taip įkyriai nebuvo diktuojama, kaip mes privalome atrodyti. Dabar televizijoje, žurnaluose, lauko skyduose, reklaminiuose plakatuose besipuikuojanti gražuolė verčia mus manyti, kad esame nepakankamai gražios ir visavertės, o reklamos tikslas – įpiršti begalę produktų, kurie tariamai padėtų mums būti tobulesnėms, dailesnėms.

 

Visuomenės sukurti “gražios” moters stereotipai ypač žeidžia moteris, turinčias negalią. Jos skaudžiai suvokia, kad jų kūnai nėra tokie, kaip kitų moterų. Tačiau tokį kūną joms davė gamta. Kūnas, kuris neatitinka standarto, kaskart primena tai, ko šiuolaikinė kultūra tikisi iš moters – būti seksualiai, turėti šeimą ir tinkamai ją aptarnauti. Todėl moterį, turinčią negalią gali slėgti tai, kad ji neturi vaikų, kad nėra “tikra” moteris.

 

Griežta darbo diskriminacija baudžia už netinkamo kūno turėjimą ir sukuria stiprią ekonominę skirtumų mažinimo ir sutapatinimo paskatą. Dėl šio spaudimo moterys, turinčios negalią, jaučiasi izoliuotos ir mažiau laisvos nei kitos moterys. Tai reiškia, kad jos turi nukeliauti sunkų kelią, kad taptų ekonomiškai nepriklausomos.

 

Visuomenė dažnai visiškai nesupranta šių moterų. Neslėpdamos nuoskaudos jos teigia: “Jeigu mes negalime valdyti savo judesių, aplinkiniai mus laiko psichiškai atsilikusiomis arba dideliais vaikais, kuriems neleidžiama pasitraukti nuo suaugusiųjų.”

 

Vis dėlto sveikos ir neįgalios moterys turi daug bendra. Pirmosios visada randa, kokių nors savo kūno nenormalumų ir dėl to sielojasi. Visuomenė įteigė, kad moterys sukurtos spinduliuoti grožį, būti linksmos ir idomios vyrų kompanijoje, būti geros tarnaitėms.

 

Jei moteris turi fizinę negalią, jai itin sunku, tačiau labai svarbu mokėti apginti save, savo brandą, individualumą ir intelektualumą. Šis procesas yra esminis kiekvienai moteriai – ir sveikai, ir neįgaliai. Svarbu išmokti save mylėti ir gerbti, džiaugtis savo unikalumu. Moteriai, ypač turinčiai negalią, tai nėra lengva.

 

Vienas iš labiausiai paplitusių stereotipų, vertinant moterį ir jos išvaizdą yra svoris.

Daugumoje senovės kultūrų ir istorinių laikotarpių moterys buvo vaizduojamos didelės. Stora moteris buvo vaisingumo, klestėjimo, gerovės ir gebėjimo išgyventi simbolis. Dabar žiniasklaida perša mintį, jog liekna moteris – yra graži moteris. Storos moterys diskriminuojamos. Pavyzdžiui, viešosiose vietose kėdės yra per mažos ir nepatogios. Storų moterų nepamatysi televizijoje, nebent jos atliktų komiškus vaidmenis. Dažnai aplinkiniams kelia juoką, jei storulė yra per daug aktyvi arba domisi seksu, o kartais ji kaltinama viskuo, kas bloga atsitinka šiame gyvenime.

 

Draugai ir šeima stengiasi pratinti moteris prie dietų, užuot padėję joms mylėti save. Dėl žiniasklaidos peršamo grožio etalono dauguma moterų skaičiuoja kalorijas net tada, kai jos jau nestoros. Mažai kaloringos dietos tapo visuotine manija. Įvairūs specialistai mėgina nustatyti idealų moters svorį. Vieni sako – 10 svarų, medicinos specialistai tvirtina, kad mažiau, bet niekas taip ir neapskaičiavo, koks svoris idealiai tinka moteriai. Metant svorį atsiranda daugybė sveikatos sutrikimų ir kompleksų. Dažniausiai dietos baigiasi nesėkme.

Mokslininkai pateikia moterims racionalių patarimų, kaip išlaikyti optimalų svorį vengiant įvairių dietų:

·     nesistengti būti liesoms, svoris turėtų būti toks, kad jaustumeis gerai;

·     susitaikyti su svorio kitimu įvairiais gyvenimo laikotarpiais;

·     aiškiai suvokti ligų ir svorio ryšį;

·     sportuojant ir tinkamai maitinantis, leisti kūnui pačiam nustatyti optimalų svorį;

·     jei laikomasi dietos, pasirinkti tokią, kuri teikia  pirmenybę sportiniams pratimams ir sveikiems mitybos įpročiams, o ne badavimui.

 

Vis daugiau apkūnių moterų neleidžia visuomenei diktuoti savo stereotipų. Per pastarąjį dešimtmetį storos moterys įkūrė įvairių draugijų ir asociacijų. Jos sako, kad gali daryti ką nori, dėvėti ką nori, eiti kur nori ir mėgautis gyvenimu.

 

Kad būtų stipresnės, moterys turėtų palaikyti viena kitą, šnekėtis apie rūpimus dalykus, kad galėtų atsikratyti minčių, kurios jas slegia. Susibūrusios į draugijas moterys gali diskutuoti  apie tai, kaip įsivaizduoja grožio idealą, nagrinėti,  kaip veikia jų organizmas, griauti tuos spereotipus, kurie diskriminuoja ir neleidžia būti “kitokioms”.

Feministinės idėjos skatina keistis visuomenės požiūriui, pripažinti moterų tipų įvairovę, vertinti kiekvienos moters individualybę.