Europos bendruomenė daug dėmesio skiria kovai su smurtu prieš moteris. Lietuvoje šie klausimai nėra plačiai nagrinėjami, aptariami. Ar jie aktualūs mūsų visuomenei? Su Vilniaus motinos ir vaiko pansiono direktore Nijole Dirsiene kalbasi Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro dėstytoja Margarita Jankauskaitė.

M.J.: Ar Lietuvos visuomenei svarbūs buitinio smurto klausimai, o gal tai tik dirbtinai eskaluojama, iš Vakarų „atnešta“ problema?

N.D.: Moterų akimis, tai labai aktuali problema, dažnai tiesiog išgyvenimo klausimas. Tačiau valstybės mastu ji nepakankamai įsisąmoninta. Rašoma straipsnių, siekiant įsiteikti Europos Sąjungai, tačiau nelabai mąstoma apie tai, kaip spręsti šią problemą... Nuvilia ir Civilinis, ir Baudžiamasis kodeksai...  Kaip padėti buitinio smurto aukoms, apribojant smurtautojo veiksmus, galimybes matytis su auka, sukaupta  nevienerių metų pasaulinė patirtis, tačiau Lietuvoje vis dar įprasta, kad policija sutramdžiusi smurtautoją, po kelių valandų paleidžia jį namo. Grįžęs smurtautojas gali  atkeršyti aukai, išdrįsusiai jam pasipriešinti ir iškviesti policiją. Jei iki teismo sprendimo būtų apribotos smurtautojo galimybės matytis su auka, turėtume šeimų teismus, galėtume veiksmingiau spręsti šią problemą. Mūsų teismai nenoriai imasi tokių bylų, nes jos nepelningos, nesusijusios su procentais nuo turto... Kalbant apie asmens saugumą, daugiausiai mąstoma apie visuomeninį saugumą, o privati sfera paliekama nuošalyje. Net moterų ir vyrų lygių galimybių konterolieriaus tarnyba nesibrauna į privačią sferą. Šeimos reikalai paliekami pačios šeimos žiniai... Vilniuje įkurtas Vyrų krizių centras. Duok Dieve, kad jis veiksmingai dirbtų su smurtautojais. Tačiau nuojauta man sako, kad tai gali būti eilinis „paukščiukas“, siekiant parodyti Europai, jog abi lytys turi krizių centrus.

M.J.: Kas keistina Lietuvos įstatymuose?

N.D.: Būtų gerai, kad įstatymai veiktų taip, kaip jie parašyti, o ne taip, kaip juos supranta teisėjai, advokatai, policininkai. Pavyzdžiui, tokia, regis, nedidelė problema, kaip surašyti ieškininį pareiškimą teismui, kad būtų iškelta byla smurtautojui už kūno sužalojimą, daugeliui moterų tampa neįveikiama kliūtimi. Vilniuje nėra būtina, kad ieškininį pareiškimą surašytų advokatas. O mažuose miesteliuose reikalaujama, kad viskas būtų daroma per advokatų kontorą, o ši paslauga kainuoja 50 litų. Ekonominė moters padėtis šeimoje ir darbo rinkoje, kur ji uždirba kur kas mažiau nei vyras, lemia tai, kad moterys tiesiog nesikreipia į teismą ir nerašo prašymų. Jeigu būtų šeimos teismai, tai ir vadovaujantis esamais įstatymais daug ką būtų galima nuveikti. O juos papildžius smurtautojo apribojimo reikalavimu, vaikams netektų keisti mokyklų, moterims nereikėtų kreiptis į mus ar policiją, kad padėtume saugiai grįžti į namus, apgintume nuo prie vartų laukiančio ir fiziškai susidoroti grąsinančio smurtautojo. Įstatymai yra, tik jais nesivadovaujama arba nenorima to daryti. Juk teisininkų luome vyrauja vyrai, o vyrams ši problema nėra svarbiausia.

M.J.: Kaip galėtų būti keičiama tokia padėtis?

N.D: Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama švietimui lyčių klausimais. Buitinio smurto samprata tik neseniai išėjo iš šeimos ribų. Prabilome, kad ši smurto rūšis yra ir visuomenės problema, todėl visuomenė turi padėti ją spręsti, kurdama įvairias institucijas. Kai kalbame apie nuostatų kaitą, turime suvokti, kad reikia laiko – ne vienerių, dvejų metų. Įstatymai pradės veikti tuomet, kai juos išmoksime kitaip skaityti ir suvokti, kai atsikratysime moteris menkinančių stereotipų.

M.J.: Ar jūsų praktikoje pasiteisino nuostata, kad buitinis smurtas būdingas tik asocialioms šeimoms, o „geroji“ visuomenės dalis su šia problema nesusiduria?

N.D.: Atidarėme pansioną, manydami, kad tai bus institucija, kuri padės spręsti žemesnio socialinio sluoksnio šeimų problemas. Kad kreipsis neseniai ištekėjusios moterys, kurių sutuoktiniai namų kivirčus sprendžia naudodami fizinę jėgą... Tačiau ši nuostata nepasitvirtino. Vidutinis išdrįsusių kreiptis pagalbos dėl laikino saugaus būsto ar konsultavimo moterų amžius yra apie 35–39 metai. Tai brandžios, suvokiančios, ką daro, moterys, o ne jaunos ambicingos panelės. Iš pradžių į pansioną ateidavo žemesnio socialinio sluoksnio moterys, o po antrų darbo metų, matyt, pasiteisinus paslaugai (kaip sakoma, gandas tarp moterų greitai paplito), pradėjo kreiptis moterys, kurios baigė aukštuosius mokslus, turi nemenką darbą, gerą, kartais net prabangų būstą, bet jame nesaugios. O jeigu kalbėtume apie konsultuojamas moteris, galima drąsiai teigti, kad dažnas smurtautojas (vyras ar sugyventinis) yra visuomenėje gerai žinomas, gerbiamas žmogus. Vadinamasis „žydrųjų apykaklių smurtas“ tikrai egzistuoja Vilniuje. Konsultuojame smurto aukas ir iš kitų miestų. Moterys pas mus atvažiuoja dėl to, kada baiminasi informacijos nutekėjimo, smurto problemų jos negali saugiai išspręsti savo miestuose.

M.J.: Kokias paslaugas teikia Vilniaus motinos ir vaiko pansionas?

N.D.: Teikiame konsultavimo paslaugas. Galima ateiti arba anonimiškai paskambinti nemokama linija „800“. Mes patariame, kaip susiklosčius tam tikroms aplinkybėms būtų galima padėti. Suteikiame laikiną saugų būstą (iki trijų parų), o jei moteris bijo fizinio susidorojimo, iškyla pavojus jos ar vaikų sveikatai ar net gyvybei ir dėl to ji negali grįžti į namus (neretai priklausančius pačiai moteriai), suteikiame ilgalaikę prieglaudą. Tuomet rašomas prašymas socialinės paramos skyriaus priėmimo komisijai, kuri ir suteikia leidimą apsigyventi Motinos ir vaiko pansione iki pusės metų. Jeigu problemos nėra iki galo išspręstos (dėl užsitęsusių teismų ar sveikatos sutrikimų, kurių pasitaiko po patirtos įtampos), gyvenimo pansione terminas pratęsiamas.

Su moterimis dirbame individualiai. Kiekvienai priskiriamas socialinis darbuotojas. Dirbame ir grupinį darbą. Moteris buriame pagal jų problemas, intelektą, savimonės lygį, kad nedidelėje grupėje visos galėtų pakalbėti apie rūpimus dalykus. Juk dažnai pasitaiko, kad kartu gyvena moteris, kuri baigusi tik keturias klases, yra jau nugyvenusi gražiausią moters amžių, tačiau senatvę nori praleisti ne sulaužyta slaugos namuose, o ramiai, nežeminama; čia gyvena ir jauna mergina, nesėkmingai bandžiusi pradėti vedybinį gyvenimą, ir vidutinio amžiaus moteris, kuri turi visuomeninę padėtį, išsilavinimą, gali padėti kitiems, tačiau šiuo metu pati yra skriaudžiama.

M.J.: Ar Jūsų pansione gyvenusios moterys strengiasi palaikyti ryšius ir toliau?

N.D.: Taip, turime ir palaikymo programą. Pastebėjome, kad moterys, patekusios į mūsų pansioną, verkia du kartus: kai ateina – nes yra ištiktos krizės, ir kai reikia išeiti – nes čia buvo ramu, mėginta padėti, suprasti ir pagerinti gyvenimą joms ir vaikams. Moterys dažnai nori sugrįžti pas tas, su kuriomis gyveno, nes joms reikia moralinio palaikymo, dažnai ir juridinės, teisinės pagalbos. Atsiunčia vaikus – čia jie saugūs. Vyksta ir popamokinė veikla. Padedame paruošti pamokas, pasirengti abitūros egzaminams. Per trejus metus visa ši veikla išsirutuliojo į nevyriausybinę organizaciją. Moterys renkasi kartą per mėnesį, atsiveda pažįstamas, drauges, kurios yra patyrusios smurtą ir nežino, kaip padėti sau, savo vaikams. Tai – šviečiamasis, pagalbos darbas. Ateidamos moterys atsineša daiktų: kuprinėlę ar išaugtus drabužėlius, batukus, atveža obuolių, bulvių maišą... Per tokius paprastus dalykus vėl įeinama į bendruomenę, palaikomi ryšiai tiek su pansiono darbuotojomis, tiek su čia gyvenančiomis moterimis...

M.J.: Ar ši organizacija galėtų tapti iniciatore pilietinio judėjimo, skatinančio aukštai ir šiltai sėdinčius vyrus susimąstyti apie esamą padėtį?

N.D.: Mes nesikišame į šios organizacijos veiklą – dalyvaujame, jei esame kviečiamos. Iš pradžių susitikimai buvo tarsi atokvėpis moterims, kurios turėjo bendros skaudžios patirties. Jos susibūrė kaip dalis bendruomenės, kuri leidžia būti tuo, kuo esi ir neverčia bijoti išankstinių nuostatų, etikečių klijavimo... Pastebėjome, kad atsirado lyderės, kurios imasi aktyvesnės veiklos. O jai išplėtoti reikia laiko. To negalima padaryti greičiau, nei pati bendruomenė subręsta. Nenorėčiau prognozuoti, tačiau manau, kad ši organizacija taps visuomeniškai aktyvi, kadangi vienija nemažai išsilavinusių moterų – „žydrųjų apykaklių“ aukų. Matau kylant pirmąją pagalbos ciklą perėjusių moterų bangą. Jos nori padėti kitoms, bet ne tyliai namuose, virtuvėse, o darydamos įtaką viešąjai nuomonei, teisminių norminių aktų priėmimo lygmeniu.

M.J.: Ar Jums neatrodo keista, kad būtent moterys ir vaikai turi palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio pansione?

N.D.: Mes turime 72 vietas. Tarkime, kiekviena moteris ateina su vienu vaiku, tuomet galime padėti 36 šeimoms. Tačiau jei čia apsigyventų 72 vyrai, ramiai namuose miegotų dukart daugiau šeimų. Vaikai galėtų eiti į mokykylas, miegoti savo lovose, valgyti, pamokas ruošti prie savo stalo. Juk vaiką ištinka didelis smūgis, kai turi palikti namus. Jis išgyvena psichologinę traumą dėl smurto šeimoje. O atėjęs čia susiduria su nauja bendruomene, taisyklėmis, gyvenimu, prie kurio reikia taikytis. Tai – irgi stresas. Aišku, mes stengiamės, kad prisitaikymas būtų kuo lengvesnis. Tačiau ateina diena, kai reikia išeiti, ir vėl vaikai traumuojami... O smurtautojas ramiai sėdi namuose ir nieko neįsileidžia. Negalima įeiti į butą ir pasiimti net asmeninių daiktų (juk moterys bėga kaip stovėjusios). Smurtautojas puikiai prisimena, kad turi žmogaus teises, kai siekia pasimatyti su vaikais, ir Vaikų teisių apsaugos tarnyba tarpininkauja jam, reikalaujant sudaryti pasimatymų grafiką. O vaikas turi savo teisę į būstą ar ne?! Konstitucija numato vienodas teises ir neleidžia diskriminuoti dėl amžiaus. Tačiau smurtautojas sėdi namuose, neįsileidžia policininko, o mes sukame galvą, iš kur gauti vadovėlius, nes vaikui rytoj reikia eiti į mokykylą. Ir reikia nueiti taip, kad niekas mokykloje nepajustų, kad jis gyvena pansione. Antraip sakys: „bomžas, neturi savo namų“. Visuomenė psichologiškai persekioja aukas, o smutautojas nepatiria jokio spaudimo. Ne viena nevyriausybinė organizacija leidžia plakatus: „Jei tave skriaudžia, bėk ten, jei muša, skambink tokiu telefonu.“ Kodėl neparašius, kad jei tave nuskriaudė, tu gali paskambinti, bet jeigu pats skriaudi, tau gresia tam tikros sankcijos. O dabar smurtautojai mano, kad nusiperka žmoną už tuos kelis litus ir gali daryti su ja ką nori kaip su nuosavybe.

M.J.: Kaip apibūdintumėte žiniasklaidos požiūrį į buitinio smurto problemą?

N.D.: Mūsų žiniasklaida – lazda su dviem galais. Sovietų santvarkos laikais nieko nežinojome apie buitinį smurtą, džiaugėmės, kad neturime tokių problemų, gyvenome rožinį būsimo rojaus gyvenimą. Dabar tarytum sakoma visa tiesa. Tačiau dažniausiai konstatuojamas faktas, būtinai norima pavardės, nuotraukos, kraujo - ir kuo daugiau, kad būtų sudomintas skaitytojas, išlaikytas tiražas... Tačiau nėra rašančiojo, leidinio, valstybės pozicijos šiuo klausimu. Aš nesakau, kad negalima rašyti, bet jei rašome išdėstykime savo požiūrį. Daug kalbama apie tai, kad negera mama nužudė vaiką, nedavė valgyti, prostitutė suteikė paslaugas... Bet jei prostitutė eina į gatvę, kad išmaitintų savo vaikus, tai kurgi tėtis, kuris galėtų tuos vaikus pamaitinti? Dėl visko kaltiname moterį, o vyras, smurtautojas, sąvadautojas, lieka nuošaly.