Į tai ieško atsakymo anglų filologijos profesorė Donna Woolfolk Cross savo romane Popiežė Joana. Nors autorė ir rėmėsi visais žinomais Joanos gyvenimo faktais, stengėsi nenukrypti nuo istorinės tiesos, tačiau, kaip ji užsimena savo pastabose, „ši knyga vis dėlto - beletristika“ (p. 490), o ne istorinė studija. Rašytoja, septynerius metus tyrinėjusi istorinius dokumentus, sukūrė gražų informatyvų pasakojimą apie narsią, protingą viduramžių moterį, gyvenusią tokiais laikais, kai buvo tikima, jog „menstruacijų kraujas sugadina vyrą, užtraukia nederlių, bukina plieno ašmenis, rūdimis aptraukia geležį“ (p. 492), kai mokyta moteris buvo laikoma ne tik nemoteriška, bet ir pavojinga, kai įstatymas leido mušti moteris, o išžaginimas buvo prilyginamas nedidelei vagystei. 

        

Vakarų kultūroje apie popiežę Joaną nedaug žinoma. Negausūs istoriniai šaltiniai rodo Joaną, arba popiežių Joną VIII, popiežiavus 853-855 m. Rašytiniuose šaltiniuose apie ją prabylama tik XIII a. Nuo XVI a., kontreformacijai pradėjus kovas su protestantizmu, imta naikinti visus šaltinius, kuriuose galėjo būti bent menkiausių žinių apie moterį popiežę. Donna Woolfolk Cross randa įrodymų, bylojančių apie Joanos popiežystę, ir tarsi įsitraukia į diskusiją šia tema su Katalikų Bažnyčia. Ji nesutinka su Bažnyčios teigimu, jog „Joana - išmonė protestantų, siekusių atskleisti popiežių nedorybes“ (p. 486). Joanos istorija, pasak romano autorės, žinoma daug anksčiau nei gimė Martinas Lutheris. Pavyzdžiu nurodo Jano Huso, nuteisto už eretinę doktriną, neigiančią popiežiaus neklystamumą, atvejį. Gindamasis teisme, reformacijos ideologas išvardijęs nemažai nuodėmingų popiežių. Kiekvieną jo kaltinimą dvasininkai atmesdavę. Ir tik vienintelio teiginio, esą popiežiai nusidėdavę ir tuo laiku, kai popiežiumi buvo išrinkta moteris, dvasininkai neužginčiję.

 

Buvęs ir dar vienas Joanos popiežiavimo įrodymas. Tai vadinamasis patikros krėslas. Kiekvienas po Joanos išrinktas popiežius sėsdavosi ant krėlo su skyle viduryje ir jam būdavo apžiūrimos genitalijos, įrodančios jo vyrystę. Arba vadinamoji vengtina gatvė. Paprastai popiežiai tiesiausiu keliu - Via Sacra - eidavę iš savo rezidencijos į Šv. Petro baziliką. Bet kai Joana toje vietoje pagimdžiusi negyvą kūdikį, po šio įvykio popiežių procesijos aplenkdavusios Šventąjį kelią.

 

Šie ir dar keletas Donnos Woolfolk Cross atrastų istorinių faktų rodytų buvus popiežę Joaną. Tačiau „dėl tų laikų miglotumo ir netvarkos“ neįmanoma kategoriškai teigti, ar ši popiežė buvo, ar ne. Tad rašytoja ir sukūrė romaną, kurio veiksmas rutuliojasi konkrečių istorinių įvykių fone. Jame įtikinamai, kartais net per daug ištęstai,  atskleistos IX a. Vakarų Europos istorinės realijos: Fontenojaus mūšis, Šv. Petro bazilikos nusiaubimas, gaisras Borge, Tibro potvynis, tiksliai aprašyti to meto valgiai, gydymo metodai, apranga. Jo autorė geba gvildenti religines temas, gausiai cituoja religinius tekstus lotynų kalba. Vis dėlto romano Popiežė Joana centre - Joanos gyvenimo istorija, moters siekimas išsivaduoti iš dogmatiškų to meto mąstymo stereotipų, įrodyti, kad moteris gali prilygti, o kai kada net pralenkti ją niekinusius vyrus. Joaną supantis pasaulis pilnas intrigų, kovų dėl bažnytinio sosto, dėl valdžios ir įtakos aplinkiniams. Autorė atskleidžia moters ryžtą siekti mokslo, loginiais argumentais kovoti už savo tiesą. Žeminamai ir niekinamai Joanai pavyksta pasiekti bažnytinės  hierarchijos viršūnę. Kelias į ją nelengvas - ji praranda artimuosius, privalo užgniaužti savyje stiprią meilę kariui Geraldui, apsimesti vyru, priimti sprendimus, grindžiamus teisingumu, savo gyvenimo pavyzdžiu mesti iššūkį tuo metu vyravusiai ideologijai, laikiusiai moterį nevisaverte būtybe.  Kad įrodytų tiesą, Joanai tenka nugalėti ne tik išorines kliūtis, bet ir vidinius konfliktus, lydėjusius ją beveik ties kiekvienu lemtingu apsisprendimu. Pasaulio akyse ji buvo „vyras, kurį kankina užslėpta moters širdis; Dievo ieškotoja, plėšoma prieštaravimų - geismo pažinti Dievą ir baimės, kad Jo gali ir nebūti“ (p. 419).