ENCYCLOPEDIA BRITANNICA: Feminizmas: socialinis judėjimas, siekiantis lygių teisių moterims, reikalaujantis (i) vienodo moterų ir vyrų statuso, ir (ii) laisvės apsispręsti dėl savo karjeros bei gyvenimo būdo.

MERRIAM WEBSTER DICTIONARY: Feminizmas: politinės, ekonominės ir socialinės lyčių lygybės teorija; organizuota veikla, ginanti moterų teises ir interesus.

OXFORD DICTIONARY: Feminizmas: moterų teisių ir seksualinės lygybės gynimas.

 

Atsakymas į pavadinime iškeltą klausimą priklauso ir nuo to, kas atstovauja feminizmui. Dėl (jau banaliu tapusio) fakto, jog mūsų gyvenime per daug informacijos, reprezentacijos klausimas tampa itin svarbus. Informacija nuo žinių skiriasi savo fragmentiškumu, todėl mes priversti kokiais nors būdais informaciją rūšiuoti (turbūt ne vienas yra patyręs tai, kad negali prisiminti, iš kur sužinojo vieną ar kitą faktą; aš pats mielai ištrinčiau iš savo atminties kai kuriuos faktus, tarkim, apie Holivudo žvaigždžių ir žvaigždinų asmeninį gyvenimą, kurie į sąmonę prasmunka kontrabandiniais keliais). Naujumo, įdomumo, estetiškumo ir pan. kriterijai rūšiuojant informaciją atlieka anaiptol nepaskutinį vaidmenį. Feministinės idėjos yra tikrai vertos dėmesio, svarbios socialiai ir politiškai, bet jų “įpakavimas” Lietuvoje taip pat galėtų būti kitoks (you cannot judge a book by its cover but you can say how much it costs – Carter USM). Su kuo Lietuvoje asocijuojasi feminizmas? Galima nuspėti, kad liaudyje feministės neturi gero vardo. Dažniausiai pasitaikančius feminisčių stereotipus moterys sieja su (tariamą) tinginyste, nevalyvumu, nenoru dirbti namuose. Vyrai stengiasi pabrėžti tai, kad feministės yra aiškiai seksualiai nepatenkintos (maždaug – „joms trūksta gero b...io“), ir tai, kad jos, visai galimas daiktas, yra lesbietės (nes nusiteikusios prieš vyrus). Prieš kokius 10 metų šių eilučių autoriui tipiška feministė asocijavosi su perdėtai rimta ir pikta moterimi riebaluotais plaukais...       

 

Kone labiausiai pastebimas graudus, neskoningas, dažnai vulgarus ar net kvailas kai kurių seimūnių ‘popfeminizmas‘ taip pat neleidžia solidarizuotis su feministinėmis idėjomis. Mano įsitikinimu, feminizmas galėtų būti ir net turėtų būti provokatyvus ir patrauklus ta prasme, kad prireikus būtų įdomu įsitraukti į diskusiją ar ginčą su juo. Feministės tikrai turi ką pasakyti, jos gali priversti pamatyti ir kitą tradiciškai nusistovėjusio ir dėl to iš dalies sustabarėjusio gyvenimo pusę. 

 

Pasaulyje egzistuoja daugybė skirtingų feminizmo atmainų. Pats feministinis judėjimas nėra vienalytis. Akivaizdu, kad feminizmas neturi vientisos savo istorijos. Kiekviena atmaina ieško savo autoritetų, todėl pasakojamos skirtingos feminizmo istorijos. Tarkim, Routledge‘o filosofijos enciklopedijoje galima aptikti net 12 straipsnių, kuriuose nagrinėjami skirtingi feminizmo aspektai (feministinė epistemologija, psichoanalizė, etika, jurisprudencija, teologija, literatūros kritika ir t.t.). Taigi iš visų feminizmų (įskaitant ir stereotipus) galima pasirinkti kurį nors vieną, vertą palaikymo, ar priešingai – lengviausiai kritikuotiną feminizmo versiją. Nuo tokio pasirinkimo ir priklauso nusistatymas feminizmo atžvilgiu.

 

Taip suformuluotas pavadinimas – ar Lietuvai reikia feminizmo? – kelia vieną neaiškumą: kas yra toji Lietuva? Kitaip tariant, kam gi to feminizmo gali (ne)reikėti? Kai buvau paprašytas pateikti savo nuomonę šiuo klausimu, tarsi natūraliai piršosi pozityvus atsakymas – taip, feminizmo Lietuvai reikia. Paskui atsirado įvairiausių abejonių. Klausinėjau aplinkinių ir pažįstamų moterų, tačiau jos nesuprato, kam reikalingas toks dalykas. Bandžiau aiškinti apie lygias teises ir galimybes, emancipaciją ir kitus feminizmo “kozirius”. Paprastai atsakymas būdavo toks: „Puikiausiai apsieinu be feministinių idėjų, man to nereikia, nes šiuo požiūriu ir taip viskas puiku – darau karjerą, niekas nedaro kliūčių dėl mano lyties, jaučiuosi emancipuota ir t.t.“ Tokio pobūdžio atsakymai parodė, kad aš kažko nesuprantu ir neįvertinu. Tačiau lyg kokį deus ex machina prisiminiau nūnai iki skausmo pažįstamą ir (hiper)populiarią dviejų Lietuvų hipotezę. Galbūt feminizmo reikia tik vienai iš Lietuvų, bet ta Lietuva apie tai dar nežino?

 

Vėlgi tenka susidurti su paradoksu: pirma Lietuva lyg ir turėtų būti tolerantiškiau nusiteikusi feminizmo atžvilgiu, bet jai jis nereikalingas (nes tarsi įgyvendintas); antrajai Lietuvai feminizmas būtų pravartus dalykas, bet pati idėja nekelia pasitikėjimo. Bandydamas ką nors išspausti iš dviejų Lietuvų hipotezės leisiu sau truputį paspekuliuoti. Emancipuotoms ir ekonomiškai nepriklausomoms moterims skirti žurnalai Ieva, Cosmopolitan ar Laima retsykiais aptarinėja moterų diskriminacijos ir išnaudojimo klausimus. Tačiau peržiūrint kai kuriuos tekstus kyla įspūdis (aišku, subjektyvus ir šališkas), kad jie lygiai tiek pat šovinistiniai, kaip ir jų vyriškieji analogai. Pavyzdžiui, straipsniai, skirti intymiam bendravimui, gana atvirai moko kaip pasinaudoti kitos lyties asmeniu lovoje ar kur kitur. Todėl iš tiesų visai nekeista, kad tokių žurnalų skaitytojos nemano, jog feministinės idėjos yra reikalingos ar vertingos.

 

Visai kitokiai auditorijai skirtose Lietuvos žiniose matomas visiškai kitoks vaizdas. Beveik kiekviename numeryje galima rasti nuogos arba pusnuogės moters nuotraukų. Dažniausiai pasitaikantys anekdotai – apie neharmoningus moters ir vyro santykius šeimoje. Vyraujančios temos – meilužiai ir meilužės (sic: paprastai į namus meilužius vedžiojasi tik moterys, vyrai tai daro kitur), apgavystės, girti vyrai, išlepusios žmonos, uošvės ir pan. Akivaizdu, kad tokie tradiciniai stereotipai taip pat nėra tinkama terpė feministinėms idėjoms skleistis.   

 

Matyt pats laikas papasakoti anekdotą:

 

Jauna emancipuota moteris vaikštinėja mišku. Staiga ji išvysta varlę, tupinčią ant kelmo. Varlė kreipiasi į merginą žmogaus balsu:

- Gražioji panele, aš esu užkerėtas princas. Jeigu tu mane pabučiuosi, tai aš atvirsiu į nuostabų princą. Tuomet parsivesiu tave į savo rūmus, pristatysiu savo tėvams, iškelsime pasakiškas vestuves, tu daugiau nejausi nei vargo, nei nepriteklių, prigimdysi man daugybę vaikų, visą gyvenimą rūpinsies manimi ir būsi amžinai laiminga...

**********

Vakare skanaudama varlės šlauneles mergina piktai pagalvojo:

- I don‘t fuckin‘ think so!

 

Šis anekdotas kaip iliustracija puikiai tinka mėginant atsakyti į klausimą: ar Lietuvai reikia feminizmo? Pirmiausia jame apverčiam tradiciniai pasakų personažų vaidmenys. Dažniausiai, pasakose varlėmis yra (pa)verčiamos princesės (o princai – pabaisomis, vilkais ir pan.). Tai reiškia, kad aktyvus vaidmuo tenka merginai – ji turi pasirinkti, nes princas, būdamas užkerėtas, tegali įtikinėti – burtai jam pačiam aktyviai veikti ir keisti savo būseną neleidžia. Taigi viskas priklauso nuo jo gebėjimo pasiūlyti tokį dalyką, kurio vertė nekeltų abejonių. Tiesa, gundoma iš pasakų puikiai pažįstamais tradiciniais malonumais ir tradiciniu laimingo gyvenimo įvaizdžiu. Mergina tuo nesusivilioja - ji suvokia, kad siūlomas auksinis narvas. Maža to, ji pasinaudoja princu ne pagal paskirtį.

 

Šį pavyzdį mėginau nagrinėti per paskaitą kartu su studentėmis neakivaizdininkėmis (maždaug nuo 25 iki 40 metų). Dažniausiai neakivaizdines studijas renkasi tie, kurie jau turi darbą (bet jiems stinga išsilavinimo, diplomo arba žinių). Taigi pašnekovės turėjo darbą. Kalbėdamos apie vyrų ir moterų santykius jos pabrėžė, jog moterys turi siekti karjeros, jos neturėtų sutikti su namų šeimininkės vaidmeniu, turėtų būti nepriklausomos nuo vyrų. Vienu metu atrodė, kad jos yra tikrai emancipuotos, ekonomiškai nepriklausomos moterys. Tačiau po šio anekdoto bandėme išsiaiškinti, ar joms princo-varlės pasiūlymas būtų priimtinas, t.y. ar jos sutiktų atsisakyti karjeros, jei vyras jas visiškai aprūpintų (jokio vargo, skurdo, amžina laimė ir t.t.). Nustebino tai, kad daugiau nei pusė pašnekovių pripažino, jog sutiktų atsisakyti savo gyvenimo, jei pasiūlymas būtų toks viliojamas... Vadinasi, karjeros priežastys yra labiau ekonominės, o ne psichologinės. Lyg ir išeitų, jog pašalinus materialinius trūkumus karjera nebėra būtina. Lyg ir paaiškėjo, kad visų bėdų priežastis -ekonominė. Taigi feminizmas nereikalingas: sutvarkykim ekonomiką ir moterys bus patenkintos. Įdomiausia man pasirodė tai, kad jos nereflektavo neatitikties tarp to, ką jos sakė iki anekdoto ir po hipotetinio pasiūlymo. Šis pavyzdys nepretenduoja (ir net negalėtų pretenduoti) į išsamų tyrimą, tačiau šį bei tą parodo.

 

Nepaisant to, mano atsakymas yra teigiamas: taip, Lietuvai reikia feminizmo. Išdėstysiu savo argumentus. Feminizmas reikalingas (pažintine prasme) todėl, kad išplečia perspektyvų, iš kurių mes matome ir vertiname aplinką. Tąi, ko negalima pamatyti iš vienos perspektyvos, galbūt galima pamatyti iš kitos perspektyvos. Perspektyvų ir požiūrio taškų gausa bet kokiu atveju praturtina mūsų žinojimą. Kadangi feministinė perspektyva prieštarauja ne įstatymams, bet tam tikroms tradicijoms, stereotipams ir t.t., jos buvimas yra ne tik pateisinamas, bet ir būtinas. Taigi feministinės idėjos gali prisidėti prie kai kurių įsigalėjusių stereotipų įveikos bei tolerancijos didinimo. Ne mažiau svarbu ir tai, kad feminizmas, kaip tam tikra pasaulėžiūra, yra tinkamas partneris diskusijai, kurios metu visai įmanomas geresnis lyčių tarpusavio supratimas. Marijos žemei (sic) tai nėra taip jau maža...