Pirmoji pažintis su feministine mintimi buvo visai atsitiktinė, kai beveik prieš dešimt metų sklaidžiau amžiaus senumo anarchistų manifestą. Sena kirilica parašyta politinė programa siūlė naują visuomeninę utopiją, kurioje moteris turėjo tapti nauju žmogumi, atsikračiusiu tradicinių prievolių naštos. Šūkiai ,,Moterie, tu – ne meilės staklės! Išsivaduok iš virtuvės ir miegamojo jungo! Moterie, būk žmogumi!“ tuo metu pasirodė gana juokingi ir istoriškai atgyvenę. Visas tekstas apeliavo į sveiką socialinio teisingumo supratimą, buvo paprastas ir naivus.

Vėlesni susidūrimai su feministine mintimi įgijo labiau rafinuotą išraišką, leidžiančią pajusti ezoterinius moterų (kartais ir vyrų) išgyvenimus bei prisiliesti prie feministinių paslapčių. Paslapčių ir vyriškos konspiracijos, pasirodo, besą visur. Vartydamas post-kolonijinės feministinės pakraipos tekstus buvau maloniai įtikinėjamas, kad vaikystėje skaitytas H.R.Hagardo romanas ,,Karaliaus Saliamono kasyklos“ nėra tik nuotykių romanas. Autorė vaizdžiai aiškino, kad nuotykių ieškotojų kelionė uolomis į lobių slėptuvę yra prievartos (išprievartavimo) akto alegorija. Kelias uolomis turi būti suprastas kaip tamsiaodės moters išprievartavimas, o iliustracijai pateiktas paslėptų deimantų lobio žemėlapis akivaizdžiai atitinka moteriškosios lyties anatomiją.

Perėjimas nuo sveika nuovoka grindžiamos politinės minties prie postmodernistinių minties šuolių nėra supaprastinta istorinės raidos schema feminizmui suvokti. Dabartinis feministinio mąstymo spektras yra toks margaspalvis, kontroversiškas ir balansuojantis tarp kasdienybės bei akademijos, kad net sunku suprasti, kas vienija simpatizuojančius feministinei minčiai ir kokią naują žinią norima pranešti. Todėl atsakyti į klausimą -  reikalingas Lietuvai feminizmas ar ne? – yra keblu. Neaišku, už ką ar prieš ką pasisako tiek feminizmo šalininkai, tiek priešininkai.

 

Feminizmas, kaip aktyvi politinė idėja moterų labui ir gerovei, dabartinėje Lietuvoje yra palaidota. Jos simbolinėmis laidotuvėmis galima laikyti Moterų partijos tapsmą Naujosios demokratijos partija, kai iš viešosios politikos buvo pašalintas moteriškumo aspektas. Tiesa, oficialiai kartais prie pavadinimo paliekamas Moterų partijos pavadinimas, tačiau jis nustumiamas į antrą planą.

Lietuvos moterų partija buvo įkurta 1995 metais, o 1996 metais į Seimo rinkimus ji jau kėlė 67 kandidatus. Tarp jų buvo ir penki vyrai. Smalsu, kaip jie jautėsi po tokia politine vėliava? O patriarchališkai ir seksistiškai mąstantiems individams tai turėjo kelti cinišką šypseną ir klausimą: ,,Kokio velnio tie vyrai trinasi tarp tų bobų? Gal jie vištgaidžiai? O ir pavardė vieno – Viščius...“

Partijos fiasko, kai 1996 m. į Seimą buvo išrinkta tik Kazimiera Prunskienė, tikriausiai feminisčių būtų interpretuojama kaip patriarchalinių nuostatų apraiška, užtverianti moterims galimybes dalyvauti viešojoje politikoje. O tai turėjo tapti nauja paskata politiniams veiksmams moterų labui.

Su nauju Naujosios demokratijos vardu K. Prunskienės politinė partija 2000-ųjų rinkimuose į Seimą laimėjo dvi vietas.

Mano manymu,  Naujosios demokratijos vardas nėra moterų gerovės idėjos išdavystė ar bandymas kontrabanda diegti feministinę mintį patriarchališkai suręstame politikos lauke. Tai greičiau racionalus politinis žingsnis, tikriausiai nulemtas lietuviško politinio konteksto. Partijų pumpuravimasis, naujų politinių pavadinimų srautai, koalicijų skilimas ir dauginimasis rodo, kad idėja, kuri galėjo tave pastūmėti  į politiką, tampa antraeiliu dalyku. Svarbu įsisukti į biurokratinį politikos verpetą, subtilių intrigų tinką ir būtinų politinių veiksmų kalkuliaciją, nes tai  užtikrina tolesnį priklausymą elitui. Elito savireprodukcija tampa svarbiausiu politikos tikslu, o feministinė mintis verta tik kaip įvaizdžio dalis. Kita vertus, atrodo, kad moteriška politika niekuomet nebuvo patraukli Lietuvos visuomenei, kuri moteriškumą pirmiausia sieja ne su politikos dalykais.

Paradoksalutai, kad   visokeriopai skatinusios moterų dalyvavimą visuomeninėje ir politinėje veikloje Kazimieros Prunskienės prezidentinėje rinkimų programoje (2003-ųjų pradžioje) moteriškos politikos aspektas taip pat dingo kaip į vandenį. Tik vienu žodžiu užsiminta apie lygių vyrų ir moterų galimybių plėtrą, ir daugiau nieko. Tikriausiai racionaliai formuojamai politikai moterų klausimas yra arba neaktualus, arba nepatrauklus.

 

Nepaisant oficialios politikos seksistiško racionalumo, kova už geresnį moterų gyvenimą Lietuvoje tęsiasi. 1999 metais į priešakines moterų teisių gynybos linijas stojo Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolės tarnyba.

Sunku spėti, kokiomis prielaidomis vadovavosi jos kūrėjai, tačiau  galima numanyti, kad globos objektu turėjo būti moterys. Vargu ar kas iš pradžių tikėjosi, kad vyrai kreipsis pagalbos dėl diskriminacijos.

Įdomu, kad lygių galimybių retorika vadovavosi išankstine feministinės mąstysenos schema – socialinė galia yra nevienodai paskirstyta vyrams ir moterims. Toks neteisingas galios paskirstymas grindžiamas biologiniais lyties skirtumais. Diskursyvus lygių galimybių modalumas turi galingą modernybės užtaisą, o visas mąstymas persmelktas laisvos rinkos ideologemos.

Diskutuojant apie lygias lyčių galybes ir galimybes kalba sukasi apie tradicinės psichikos sanklodos išmontavimą. Lygios galimybės numato perėjimą nuo įgimtų individo bruožų ar priskirto statuso (angl. ascribed status) vertinimo prie psichologinės nuostatos, sureikšminančios individualius laimėjimus. Tu esi vertas tik tiek, kiek sugebi pasiekti gyvenime. Tu esi vertas tik kaip rinkos dalyvis. Kitaip sakant, rinkos mentalitetas, kai vertinami iniciatyvūs, besivaržantys ir niekuomet nepasitenkinantys esama padėtimi individai, yra feministinės utopijos idealas. Šioje konkurencinėje kovoje, kuri suponuoja įvairiausių triukų bei palankesnių konkurencijos sąlygų paieškas, vyriškumas ir moteriškumas yra uždrausti. Lyties pranašumas suprantamas kaip neteisėta priemonė konkurencinėje kovoje, o vyrai ir moterys tampa belyčiais, bespalviais ir beamžiais rinkos subjektais. Šiuo atveju geriausia būti androginu, hermafroditu ar sterilizuotu subjektu, pažeidžiant tradicinio lyties suvokimo matricas, kur biologinis lyties matmuo yra labai svarbus.  

Suprantama, androginiška utopija, kaip ir interseksualių žmonių bendruomenės vizija, išliks tik fantasmagorijomis, kurias socialinės galios struktūra gali pertvarkyti tik viena kryptimi. Čia nelaimi nei vyrai, nei moterys. Laimi tik lygių galimybių principo prižiūrėtojai. Diskurso dėka užtikrinama galia ir galimybė kontroliuoti aplinkinius, o prireikus – bausti vyriškąją ar moteriškąją individo lytį.

Galios aspektas lygių galimybių diskurse nėra slaptas. Kovotojai už lygias moterų ir vyrų galimybes savo veiklą aiškiai įvardija kaip ,,sistemingą darbą lygiai skirstant jėgos šaltinius bei galimybes tarp vyrų ir moterų“. Tai reiškia, kad jie nusprendžia, kam konkrečiu atveju atiduoti galią į rankas ir kokią biologinę lytį padaryti socialinio nusidėjimo šaltiniu. Teisingumo įvertinimas ir galios skirstymas yra jų rankose.

Kaip jau buvo minėta, Lygių galimybių kontrolės tarnyba pirmiausia buvo orientuojama pagerinti moterų padėtį. Net faktas, kad šios tarnybos vadovas – moteris, leidžia kalbėti apie pasiryžimą dirbti moteriško solidarumo dvasia moterų gerovės labui. Juk moterų problemas geriau suvokia pačios moterys, nei vyralyčiai patriarchalinės sanklodos puoselėtojai. Kita vertus, tradicinė vyriškumo schema, kad vyrai patys turi spręsti problemas ir jiems netinka ieškoti užtarimo, taip pat turėjo būti kaip pagalbinis mechanizmas, sutvirtinantis aptariamos institucijos moteriškąjį pradą.

Tačiau Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierės pateiktos metinės ataskaitos verčia suabejoti socialinio teisingumo reikalaujančiu feministiniu balsu. Diskriminaciją lyties pagrindu patiria ne tik moterys, bet ir vyrai. Ir tokių nėra mažai, o 2000-aisias jų buvo daugiau negu moterų.

 

Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolės tarnybos 2003 m. ataskaitos duomenimis,  vyrų ir moterų, kurie kreipėsi į šią tarnybą, santykis toks:

 

1999–05–25 – 2000–03–14: moterys – 87 %, vyrai – 13 %;

2000–03–15 – 2001–03–14: moterys 42 %, vyrai – 58 %;

2001–03–15 – 2002–03–14: moterys 59 %, vyrai – 41 %;

2002–03–14 – 2003–03–15: moterys 57 %, vyrai – 43 %.

 

Kodėl vyrai jaučiasi nuskriausti? Dažniausiai skundžiamasi dėl nevienodo privilegijų suteikimo įsigyjant paslaugas ar prekes. Moterys ar merginos dažnai už dyką ar su didele nuolaida įleidžiamos į pasilinksminimų renginius, joms suteikiama galimybė nemokamai naudotis įvairiomis pramogomis, jos vaišinamos alkoholiniais gėrimais baro ar klubo sąskaita ir pan. Barų savininkai dažnai nuolaidas merginoms aiškina kaip galimybę prisivilioti vyriškosios lyties klientus - potencialius siūlomos ekonominės prekės vartotojus. Šiuo atveju žaidžiama tradiciniu vyriškumo stereotipu: vyrai yra labiau seksualiai orientuoti į moteris, todėl bus linkę užsukti į tas vietas, kur  lankosi daugiau merginų, ir išleisti gerokai daugiau pinigų jas vaišinant. Savininkai tikriausiai mintyse skaičiuoja tokias potencialias vyrų investicijas į moteriškosios lyties grožį ir gundymą. Todėl antkainiai, taikomi vyrams, padengia ne tik jų įsigyjamos prekės vertę, bet ir tą paslaugos vertės dalį, kurios nesumokėjo moteris.

Kitaip sakant, lygių galimybių paieška krypsta į belytę rinkos ekonomiką. Tačiau realioje situacijoje ši rinka dar stipriai remiasi patriarchalinėmis nuostatomis, kai lytiškumas paverčiamas prekiniu ženklu ar net preke, o moters grožis tampa ekonominių mainų objektu.

Aišku, tokie pareiškimai nėra dominuojantys lygių galimybių kontrolės tarnyboje. Rūpinamasi tėvystės, seksualinio priekabiavimo, darbo sąlygų ir kitomis buitinėmis problemomis.

 

Feminizmas, kaip mąstymas, yra galingas ginklas. Tačiau jo veiksmingumo neužtikrina pati ginklo sąranga. Kaip paleistas bumerangas, nepasiekiantis savo tikslo, jis gali skausmingai sugrįžti. Nuostata palengvinanti moters gyvenimą yra gera iš esmės. Dažnai ji įvardijama kaip ,,kova už moterų teises“, o tai jau suteikia negatyvių aspektų. Kovos retorikoje konfliktas ir agresija, kurios objektu yra vyriškosios lyties atstovai.

Agresija vyrų atžvilgiu Lietuvoje yra gana akivaizdi. Ryškiausiais moterų agresyvumo pavyzdys -  per LNK rodytas kovo 8-osios šventinis koncertas. Jo vedėja Donalda Meiželytė pirmaisiais sveikinimais išvadino vyrus ,,ožiais“, turinčiais tik lyties organus ir daugiau nieko. Salė džiaugsmingai plojo, tačiau dvelkiantis iš scenos cinizmas, užgauliojimai vyrų atžvilgiu tikrai neskatino mąstyti apie kompleksiškų vyrų ir moterų santykių subtilybes. Moteriškasis cinizmas veržiasi ir iš moterų klubo ,,6666“, į kurio pobūvius įleidžiamos tik merginos ir moterys. Vyrai, kaip abstrakčios būtybės, tiesiog kalami prie kryžiaus, įvairiausiais būdais stengiantis paskatinti moters esybę elgtis ne kaip kitaip, o būtent taip, kaip elgiasi moterų šou vedėjos. Užslopintas seksualumas virsta agresija, hegemonišku moteriškumu, o tokia moteris tampa siekiamu idealu pačiai moteriai.

Pseudo -feministiniu supratimu, moters grožis, kuris jau yra tapęs preke, ir toliau turi būti agresyviai parduodamas. Vyras turi investuoti į jį, ir kuo daugiau. O jei esi ,,tikras“ vyras, tai būk pasiryžęs investuoti į merginą, kuri tik to ir trokšta. Kita vertus, jeigu grožio nėra, reikia būti agresyviai iš esmės.

Kitaip sakant, viešumo erdvėje nesiūloma jokių sprendimo būdų, kaip ištrūkti iš institucionalizuotų virtuvės ir miegamojo erdvių. Žiniasklaidos rekomenduojami elgsenos modeliai veikiau sustiprina daugelio paprastų moterų tradicinę padėtį, o  ne ją pagerina.

Kitaip sakant, feminizmas, kaip patrauklus politinis pažadas, Lietuvoje patyrė nesėkmę.... Paleistas feminizmo bumerangas tiesiog skaudžiai sugrįžo. Kyla klausimas, kas feminizmo medžioklėje turėjo būti grobis, suteikiantis sėkmingos medžioklės džiaugsmą? O gal tai buvo medžioklė skirta tik elitui, aplenkianti sveikos nuovokos pasaulį ir visus kitus Lietuvos  vyrus ir moteris?

***

Taigi ruoškimės naujai medžioklei, kuri prasideda nuo elementaraus mokymosi ir inicijuojama kaip sąmoninga pilietinė pozicija: http://hardcore.lt/feminizmas/