Tėvai – nepasiturintys ūkininkai, turėję dešimt vaikų. Ji buvo iš jaunesniųjų. Kai jai buvo šešeri metai, numirė mama. Tėvas vedė antrąkart. Ji pasakoja apie tarnystę pas ūkininkus – už tarnybą gautais pinigais padėdavo tėvui, jo šeimai. Pabaigus tarnybą prižiūrėjo našlaičiais likusius brolius ir seseris, mat mirė ir pamotė. Atėjus tarybų valdžiai atsisakė atiduoti kitiems augint ar į vaikų namus. Brolis buvo partizanas, tačiau šeima dėl to nenukentėjo nes, anot moters, buvo neturtingi. Pasakoja apie kolūkį – kodėl ėjo į kolūkį dirbt, kiek gaudavo už darbadienį. Ištekėjo vėlai, būdama 34 metų, nes iki tol augino vaikus ir gailėjo juos palikti. Vyras buvo šešiolika metų už ją vyresnis našlys, tačiau be vaikų. Ji atskeidžia, kad buvo labai apkalbėta. Moteris pripažįsta, kad baisiausias įvykis jos gyvenime – karas.