 |
|
 |
|
Kodas: 1/1922 Gimimo data: 1922 m. Tautybė: lietuvė Išsilavinimas: nėra duomenų Profesinis statusas: samdinė Šeimyninis statusas: ištekėjusi Vaikų skaičius: Tėvai mokslo nepripažino, todėl mergaitė nesimokė ir nuo mažens tarnavo. 19 m. tėvų liepimu dėl žemės ištekėjo už 20 metų vyresnio vyro. Netrukus prasidėjo karas. Keičiantis valdžiai, moteris tapo atskirta nuo tėvų ji liko rusų valdžioj, o tėvai vokiečių. Patyrusi vyro smurtą, besilaukianti moteris prarado kūdikį ir grįžo gyventi pas tėvus. Po 2-3 m. vyrui paprašius grįžo į šeimą, tačiau netrukus, vėl kilus vaidams, išėjo ir daugiau nebegrįžo. Vaikų nebeturėjo. Netrukus apsigyveno pas pusseserę ir jos vyrą Kražių parapijoje ir dirbo namų ūkio darbus kaip samdinė. Taip išgyveno 50m. 1987 m. po pusseserės mirties paveldėjo ūkį, kuriame gyveno iki 1990 m. Pablogėjus sveikatai persikėlė pas brolį, kur gyveno ir dirbo 7 m. ir dėl brolio pavydo išgyveno skaudžiausias gyvenimo akimirkas. Šiuo metu gyvena senelių namuose. Kodas: 2/1924 Gimimo data: 1924 Tautybė: lietuvė Išsilavinimas: 4 klasės, sanitarės kursus Profesinis statusas: tarnavo pas ūkininkus, pas kleboną, ligoninėje dirbo sanitare Šeimyninis statusas: ištekėjusi Vaikų skaičius: žinių nėra Interviu moteris pradeda trumpu prisistatymu. Toliau pasakoja apie savo vaikystę. Pasakoja, kuo vertėsi jos tėvai: kokį ūkį turėjo, kiek gyvulių laikė. Taip pat papasakojo kada pradėjo lankyti mokyklą, kokius dalykus joje mokėsi. Vėliau pašnekovė pasakoja, jog jau būdama 14 metų pradėjo tarnauti pas ūkininkus. Ji pasidalijo atsiminimais apie karą, kaip tuomet vertėsi jos šeima kokius išgyvenimus jai teko patirti tada. Užsimena ji ir apie savo mylimą vaikiną, už kurio ruošėsi tekėti, bet kuris žuvo partizanų kovose. Vėliau ji ištekėjo už kito, trumpai papasakojo, kaip ji susipažino su būsimu savo vyru. Pašnekovė dalijasi maloniais prisiminimais apie savo jaunystę, kaip ji su kaimo jaunimu į Gegužynes vaikščiodavo.Kaip mėgo kaimo jaunimas linksmintis, į šokius vaikščiot, melstis gegužinėse pamaldose. Pasakoja, kokius darbus jai tekdavo dirbti pas ūkininkus. Vėliau moteris palikusi savo gimtą kaimą išvyko tarnauti pas kleboną į XXX. Ji taip pat pasakoja, kokius darbus jai tekdavo dirbti čia. Vėliau pašnekovė kalbėjo apie tai, kaip po tarnavimo pas kleboną, ją pasikvietė viena daktarė(chirurgė) ir padėjusi jai tvarkytis. Vėliau moteris pabaigė sanitarių kursus ir dirbo ligoninėje sanitare net 20 metų. Kodas: 1/1925 Tautybė: lietuvė Išsilavinimas: nenurodytas Profesinis statusas: dirbo kolūkyje, tarybiniame ūkyje, fermos vedėja raštinėje, žuvies bazėje, laivų remonto įmonėje Šeimyninis statusas: ištekėjusi Vaikų skaičius: 1 Ponia papasakojo apie jaunystę, praleistą pas dėdę, kuomet ji tarnavo ir buvo viena iš samdinių. Kai jai buvo 15 metų, šalį okupavo vokiečiai, vėliau rusai. Prisimena, jog tuomet labai bijojusi, supratusi, kad lietuvių gyvenimas pablogės. Pasikeitė ūkininkų padėtis, buvo pradėti kurti kolūkiai. Moteris pasakojo apie darbą juose. Savo istorijoje ji atskleidžia faktus apie partizanus, jų veiklą, slapstymąsi miške bei tardymus ir kankinimus, kuriuos vykdė okupantai ji pati buvo tardoma, teko net skaudžiai nukentėti. Taip pat papasakojo apie savo vyrą, jų šeimyninio gyvenimo pradžią, abiejų darbovietes ir gyvenamąsias vietas. Istorijos pabaigoje moteris pasako savo požiūrį į šiandieninę situaciją Lietuvoje, ji padaro išvadą, jog tarybiniais laikais buvo geriau, nes dabar lietuvoje klesti korupcija ir neteisybė. Kodas: 5/1926 Gimimo metai:1926 Išsilavinimas: spec. vidurinis Profesinis statusas: buhalterė, kasininkė, vyresnioji technikė, viešbučio administratorė Šeimyninis statusas: ištekėjusi Vaikų skaičius: 1 Respondentė dalinasi prisiminimais iš vaikystės ir jaunystės. Moteris šeimoje buvo vienintelis vaikas. Ji lankė lenkų bendruomenės privačią mokyklą, o antroje klasėje pradėjo lankyti ir lietuvių. Pradinių klasių mokytoja buvo labai gera ir teisinga. Moteris labai gerai, tačiau mama jos negalėjo leisti į 5-tą klasę, nes tėvai buvo išsiskyrę ir šeimai labai trūko pinigų. Moteris vaikystėje svajojo tapti dainininke, artiste, nes dar būdama labai maža pradėjo dainuoti ir tai jai patiko. Mokykloje lankė chorą, o vasarą važiuodavo į stovyklą, kur dainavo, vaidino, deklamavo. 1941 matais prasidėjus karui respondentė buvo išvežta į Vokietiją. Dirbo Bartenšteine, trikotažo fabrike, gyveno lageryje. Už darbą gaudavo keletą markių ir truputį maisto. Mama sunkiai versdamasi dukrai nelabai kuo galėjo padėti. 1944 metais ponia susirgo demėtaja šiltine. Ligoninės barake sąlygos nebuvo geresnės. Pasibaigus karui laukė sunki kelionė atgal į Kauną. Keliauti teko apie mėnesį, pėsčiomis, be maisto atsargų. Grįžusi įsidarbino. Vėliau ištekėjo, susilaikė vaikelio. Mokėsi ir dirbo. Dabar jau prosenelė. Kodas: 6/1926 Gimimo data: 1926 Tautybė: lietuvė Išsilavinimas: nėra duomenų Profesinis statusas: nėra duomenų Šeimyninis statusas: ištekėjusi ir išsiskyrusi Vaikų skaičius: 2 (berniukas ir mergaitė) Anot pasakotojos, ji išgyveno daug valdžių, būtent dėl to jos gyvenimas ir buvo toks sunkus, gal net kraupus. Ji gyveno ūkininkų šeimoje, tad teko ir arti, ir akėti, ir šienauti, vaikus prižiūrėti. 1939 metais sudegė namai, tais pačiais metais prasidėjo lenkų karai su vokiečiais, vėliau atėjo rusai. Nuo šių metų ir prasidėjo visos nesėkmės. Rusai vežė žmones į Sibirą 1940 metais. Šeimos neišvežė, nes jie buvo neturtingi, tačiau 1948 metais areštavo tėtį, o 1949 kovo 23 dieną išvežė į Sibirą visą šeimą. Kelionę prisimena su siaubu jokio maisto, drabužių, o aplinkui girdėti žmonių raudos, klyksmai, maldos. Dar ir dabar išlikę atmintyje žmonių paklaikę žvilgsniai. Sibire teko dirbti įvairius darbus: medžius rauti, bulves sodinti, kasti ežerą, šienauti, tačiau atlyginimas nekoks: 50 kg sušalusių kviečių.Vėliau išvežė į taigą.Ten buvo labai šalta ir reikėjo prie medžio dirbti.1952 metais ištekėjo už ruso Aleksėjaus, susilaukė berniuko 1954 metais, o1957 metais gimė dukra. Pagyvenę Rusijoje grįžo į Lietuvą. Čia apsigyveno XXX. Slabadaitė dirbo trylika metų. Jos sūnus mirė Rusijoje (po kariuomenės). Kodas:3/1928 Gimimo metai: 1928 Tautybė: lietuvė Išsilavinimas: - Profesinis statusas: katechetė Šeimyninis statusas: netekėjusi Gyvenamoji vieta: duomenų nėra Vaikų skaičius: - Tėvai buvo tikintys, katechetės darbo išmokė mama, kurią išmokė jos mama; šeimoje tai buvo perduodama iš kartos į kartą. Seserys ištekėjo ir paliko namus, o ji pasiliko ir net 18 metų slaugė sirgusią motiną. Kai motina mirė, įsidarbino vaikų darželyje, tačiau dirbo ten neilgai. 1974 metais persikėlė gyventi į XXX, kur pradėjo katechizuoti ir rimtai mokytis to darbo, ten ji gyveno iki 1984 metų, po to persikėlė į XXX, kur gyveno 3 metus ir taip pat dirbo katechete. Tarybiniais laikais tokia veikla buvo laikoma nelegalia; moterį iškviesdavo KGB, tačiau ji nebijojo, nes katechetai mokė žmones tik gerų dalykų ir niekad nebuvo prieš valdžios politiką. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, metus studijavo Šventą raštą vienuolyne, paskui 5 metus gyveno XXX. Moteris pasakoja apie katecheto darbą, apie žmones, kuriems ji padėjo atrasti Dievą ir susitvarkyti gyvenimą. Kalbama apie tikėjimą, krikštą, žmogų ir bažnyčią; apie gyvenimo kelio pasirinkimą ir tai kaip svarbu yra sąžiningai atlikti savo darbą. Kodas: 2/1929 Gimimo data: 1929 Tautybė: lietuvė Išsilavinimas: 6 kl. pradinėje m-kloje, amatų m-kla Profesinis statusas: duomenų nėra Šeimyninis statusas: našlė Vaikų skaičius: 2 Pašnekovės gyvenimas klostėsi po Pirmojo pasaulinio karo, Antrojo pasaulinio metu bei pokario laikotarpiu. Jos tėvas buvo lenkas, dirbo ligononėje, vėliau pas vietos vaistininką ūkvedžiu. Mama lietuvė, paauglė mokėsi siuvimo, siuvinėjimo ir kulinarijos. Tėvas su motina labai vienas kitą mylėjo ir buvo vaikams pavyzdys. Buvo susipykę tik vieną kartą. Abu eidavo kartais į teatrą, vaikų niekada nesivesdavo. Tėvas labiau mylėjo mergaites. Vaikai turėjo keletą auklių pirmoji buvo lenkė, todėl vaikai taip pat mokėjo šią kalbą. Antroji, Pranutė, buvo lietuvė. Tėvų auklėjimas buvo griežtas, vaikai turėjo atsiklausti tėvų kur eidami. Parduotuvėse žmonės prekes ėmė į kreditą. Šeima visada ypatingai švęsdavo Kalėdas, Velykas, tėvo vardines Kazimierines. Kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Šeimoje buvo septyni vaikai. Anksčiau moterys gimdydavo tik namuose, jau vėliau ligoninėse. Pasakojama apie mažų vaikų auginimą. Pašnekovė pasakoja, kaip ji mokėsi pradinėje mokykloje, kokių mokydavo dalykų, kokie buvo mokytojai. Vėliau prasidėjo mokslas amatų mokykloje, ten mergaites mokė būti šeimininkėmis. Po to Vilniuje vyko praktika siuvykloje, Pilies g. Ten mergaitės siūdavo liemeneles. Pasakojama apie asmeninį gyvenimą. Pirmasis vaikinas buvo XXX, tačiau draugystė taip ir nesibaigė vedybomis, nes respondentės šeimą išvežė į Sibirą. Pirmasis vyras buvo turtingas, daug vyresnis, bet, nors su juo ir turėjo dukrą, buvo nemylimas, todėl po kiek laiko išsiskyrė. Su antruoju vyru, kuris vėliau mirė nuo tuberkuliozės, taip pat turėjo viena dukrą. Buvo ir trečias vyras, tačiau su juo greitai išsiskyrė. Kai užėjo vokiečiai, buvo įvestos maisto kortelės, maisto netrūko. Prekių iš užsienio neveždavo. Buvo saldumynų. Pašnekovė pasakoja apie laikytas karves, šventines staltieses, indus, brolį Viktorą, Kodas: 4/1929 Gimimo data: 1929 Tautybė: lietuvė Išsilavinimas: 2 gimnazijos klasės Profesinis statusas: traukinio palydovė Šeimyninis statusas: ištekėjusi Vaikų skaičius: 1 Interviu temos: pasakojimas pradedamas nuo respondentės vaikystės, šeima buvo gana didelė: keturi vaikai ir tėvai. 1945 metais tėvas ištremiamas į lagerį, ir respondentė pasakoja apie tai, kaip pas ją su mama apsilanko kareivis ir pataria palikti ūkį, tačiau jos nepaklauso, ir kitą rytą išvežamos į Molotovo sritį. Toliau seka pasakojimas apie vaikų darbą miške. Atsiranda galimybė, ir motina su dukra pabėga į Lietuvą. Respondentė tęsia mokslus Kauno mergaičių gimnazijoje, tačiau neilgai. Ji pasodinama į Šilutės kalėjimą už pabėgimą iš lagerio. Čia ji pradeda pasakoti apie gyvenimą kalėjime ir įspūdžius karceryje. Toliau seka gyvenimas Vologdono lageryje, tėvo grįžimas į Lietuvą, respondentės persikėlimas į Krylovą, gyvenimas ir darbas pas MTSo direktorių. Ji dalinasi įspūdžiais apie duonos kepimą. Čia ji susipažįsta su būsimu vyru, po kurio laiko gimsta sūnus, ir šeima grįžta į Lietuvą. Po didelių vargų respondentė gauna teisę gyventi Lietuvoj ir įsidarbina geležinkelyje. Ji pasakoja apie tragišką mamos sesers likimą, dar prisimena, kaip tyčiodavosi iš rusų ir vokiečių kareivių. Galiausiai įspūdžiai dirbant geležinkelyje ir pasakojimas apie dabartinį gyvenimą. Kodas: 2/1930 Gimimo metai: 1930 Tautybė: lietuvė Išsilavinimas: 3 skyriai. Profesinis statusas: duomenų nėra. Šeimyninis statusas: Ištekėjusi Vaikų skaičius: 3 Pradžioje pasakoja apie savo vaikystę, šeimą ( tėvas buvo milicijos viršininkas, motina banko sekretorė, dvi seserys ir vienas brolis), santykius šeimoje (buvo prižiūrima samdomos tarnaitės, kurią mergaitė mylėjo labiau už tikrąją motiną), tremtį (1941 06 14 buvo ištremta į Sibirą, kartu su šeima), gyvenimą tremtyje (atskyrimas nuo tėvų, badas, gyvenimas žemėje iškastame urve), paauglystę ir pabėgimą iš Sibiro.Toliau herojė prakalba apie pažintį ir draugystę su savo vyru, apie vyro tėvų prieštaravimus šiai draugystei (pirma priežastis buvo tikėjimas: vyro šeima buvo provoslavai, jos krikščionys, antra priežastis - turtas), neoficialias vestuves (ji neturėjo jokio asmens dokumento, be kurio, įforminti santuoką buvo neįmanoma), kurios priminė eilinį pasisedėjimą. Pabaigoje prisimena savo vedybinį gyvenimą (pradžioje gyveno vyro tėvų namuose, paskui kolūkis skyrė butą), santykius šeimoje, pirmąjį sūnų: jo vardo rinkimą (pagal kalendorių), krikštynas, antrąjį ir trečiąjį vaikus. Ir galiausia, gyvenimas po vyro mirties: pirmojo paso gavimas ir grįžimas į Lietuvą.
|
|
 |
|
 |
|
