Lyčių studijų centras

Interviu pradžioje pašnekovė trumpai pristato savo vaikystę, šeimą: tėvai susipažino ir susituokė Rygoje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Maskvą, 1918m. grįžo į Lietuvą, pradėjo ūkininkauti. Dalinantis prisiminimais apie vaikystę, prisimenamas nuolatinis jos ir jos sesers bei brolių darbas tėvų ūkyje. Taip pat minima, kad nuo 9 metų pradėjo eiti į pradžios mokyklą, nuo 14 metų pašnekovė pradėjo dirbti sunkesnius darbus savo tėvų ūkyje. Tačiau nepaisant darbų, gyvenimo tarpsnis nuo 1920m. iki 1939m. pasižymėjo gražumu, ramumu, darnumu. Pasak pašnekovės, visa Lietuva buvo darni, draugiška, kaimai skambėdavo nuo muzikos ir dainų. Prisimenamos kaimo jaunimo vakaronės, to laikmečio žmonių darbštumas. Pasakoja apie dalyvavimą įvairiose bendrijose ( iki 12m. priklausė “Angelaičių”organizacijai, nuo 15 – 16m. tampa pavasarininke), šių bendrijų rengtas gegužines ir kitas šventes. Tačiau moters gyvenimas keičiasi 1939 – 1940m. prasidėjus Lietuvos okupacijai: konfiskavo pusę ūkio ( vėliau konfiskuodavo kiekvienais metais), prasidėjo trėmimai. Pokalbio metu paminimi 1941 – ųjų metų trėmimai: į tuos trėmimus pašnekovės šeima nepapuolė, tačiau jie palietė kai kuriuos jos kaimynus, artimuosius. Šiame interviu nepamiršta ir meilės tema. Pašnekovė atskleidžia, kad jos vienintelė tikra meilė buvo partizanas, sušaudytas 1945m. Kalbama ir apie moters kūrybinį talentą ( kurti ji pradėjo nuo pat mažų dienų). Interviu metu pasakoja ir apie ištrėmimą 1948 metais. Ištremta buvo viena (tėtis buvo jau miręs, brolį sušaudė, sesuo jau vežant pabėgo). Atskleidžiamas sunkus darbas tremtyje (dirbo miškuose, laukuose, valė grūdus, dirbo fermoj prie kiaulių), taip pat atkleidžiami keletas kitų tremties fragmentų. 1958 m. lapkričio 15d. moteris grįžo į Lietuvą. Prisimena keletą savo gyvenimo faktų jau grįžus į tėvynę: tarnavimas šeimininke pas kunigą XXX ( 15m. nuolat jį slaugė), įsikūrimas XXX, pirmieji nepriklausomybės metai.